Pagal knygą " Didingos Islamo Moterys"
autoriaus Machmūd Achmed Ghadanfar, koreguota Šeicho Safiur-Rachman Al-Mubarakpuri
"Vieną dieną, Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم pasakė Tikinčiųjų Motinoms:
“Viena iš jūsų -kuri pirmoji mane sutiks Rojuje-bus ta, kuri bus ilgomis rankomis."
Zaineb dažnai duodavo labdarą. Dosnumas čia apibudinamas ilgomis rankomis.
*****
Zaineb buvo Umaimos- Abdul Muttalib bin Hašim dukters- duktė. Umaimah buvo Allah pasiuntinio صلى الله عليه وسلم teta, iš tėvo pusės. Zaineb brolis buvo žymus generolas- Abdullah bin Džahaš. Kitas jos brolis, buvo plačiai pagarsėjęs religinių poezijų autorius, Abu Ahmad bin Džahaš. Jos sesuo, buvo kita žymi moteris, Pranašo صلى الله عليه وسلم bendražygė moterų tarpe, Hamnah bint Džahaš. Jos motina buvo Umaimah bint Abdul Muttalib bin Hašim. Umaimos dėdė, iš tėvo pusės, buvo žymusis Kankinių lyderis-Hamza bin Abdul Muttalib ir kitas dėdė- Abbas bin Abdul Muttalib garsėjo savo labdaringais darbais. Jos teta, iš tėvo pusės, buvo Safyja bint Abdul Muttalib bin Hašim.
Zaineb garsėjo savo dosnumu ir gailesčiu vargšams, rimtumu, susilaikymu ir pamaldumu. Pirmiausia ji buvo ištekėjusi už Zaid bin Harithah, kurį buvo įsivaikinęs pranašas صلى الله عليه وسلم . Po skyrybų, ji ištekėjo už pranašo صلى الله عليه وسلم , paklusdama Allah valiai, tam kad sugriauti nusistovėjusią barbarišką tradiciją, pagal kurią įsivaikinti vaikai buvo laikomi tokiais pat, kaip ir jų pačių vaikai- kūnu ir krauju. Jos vestuvių šventės metu buvo apreikšta hidžiabo aja.
Iš prigimties, Zaineb buvo gera moteris, kuri didžiausią savo laiko dalį paskirdavo maldoms ir pasninkui. Po savo mirties, ji paliko namą, kurį nupirko Walyd bin Abdul Malik už 50 tūkstančių dirhamų, iskaitant ir vietą -Pranašo صلى الله عليه وسلم Mečetę Medynoje. Pranašas صلى الله عليه وسلم pasakė Umar bin Khatab, jog ji buvo dievobaiminga, svetinga ir kukli moteris. Ji buvo tokia švelni ir turėjo tokią gerą širdį, jog miesto vargšai ir nuskriaustieji apsipylė ašaromis, išgirdę jog neteko savo geradarės ir globėjos. Ji buvo taip pat viena iš laimingųjų, kuri, pranašo صلى الله عليه وسلم žodžiais, įžengs į rojų.
*****
Ji gimė 30 metų prieš pranašo Hidžrą. Jos brolio, Abdullah bin Džahaš mokymas, įtakojo ją priimti islamą. Graži, inteligentiška, išmintinga ir kilnios prigimties-jai daug kas galėjo pavydėti šių savybių.
Didėjantis islamo populiarumas ir įtaka kėlė nesuvaldomą įniršį Kuraišių tarpe. Naujieji konvertitai patirdavo neapsakomus kankinimus. Vienus guldydavo į lovą pripiltą anglių, kitus paguldydavo nuogus ir tempdavo per įkaitusį dykumos smėlį. Dar kitus, susukdavo į šiaudinius paklotus ir dusindavo dūmais tiek, kad jie nustodavo kvėpuoti. Kiekvieną dieną būdavo pritaikomi nauji ir išradingi kankinimo būdai žmonėms, kurie buvo prisiekę savo ištikimybę Allah. Jiems buvo duotas vienintelis pasiūlymas-išsižadėti islamo tikėjimo ir praktikavimo. Meka pasidarė per maža, kad kartu išsitektų ir jie, ir Kuraišiai. Pranašas صلى الله عليه وسلم ragino savo sekėjus ir draugus būti drąsiais ir kantriais, tačiau galiausiai jis صلى الله عليه وسلم liepė jiems emigruoti; iš pradžių į Abisiniją, o paskui į Mediną. Vadovaujant Abdullah bin Džahaš, Džahaš šeima išvyko. Karavane buvo ir aklasis poetas Ahmad bin Džahaš, žymus savo lingvistiniu meistriškumu. Jis parašė epinę poemą, vaizdingomis detalėmis aprašydamas Kuraišių vykdomus kankinimus, migravimo priežastį ir herojiškus musulmonų poelgius. Ši poema yra laikoma arabų literatūros šedevru.
Muhamed bin Abdullah bin Džahaš, Zaineb bint Džahaš, Hamnah bint Džahaš, kuri buvo Mus'ad bin Omair žmona ir Umm Habibah bint Dahaš, Abdur-Rahman bin Auf žmona, visi jie buvo bendražygiais šioje kelionėje. Kadangi visi šeimos nariai išvyko, tai jų namai liko stovėti tušti. Naudodamasis proga, Abu Sufijan-Kuraišių lyderis, juos okupavo. Tas pats namas, kuriame žmonės melsdavosi Allah ir skaitydavo Kilnujį Koraną, dabar buvo stabmeldžių valdžioje. Abdullah bin Džahaš nuliūdo išgirdęs tai ir Mekos užkariavimo metu suradęs progos, užsiminė pranašui صلى الله عليه وسلم apie tai. Kai pranašas صلى الله عليه وسلم pamatė savo entuziastingą bendražygį taip nusiminusį, jis صلى الله عليه وسلم paklausė jo, ar nenorėtų tas vietoj to, turėti daug geresnį namą- Rojuje. Žinoma, Abdullah atsakė, jog jis labiau norėtu turėti namą Rojuje. Atsakydamas į tai, pranašas صلى الله عليه وسلم paguodė jį, jog iš tiesų yra geriau turėti namą tenai.
Medinoje laikas praslinko taikiai ir tarp emigrantų ir Ansarų, ir vietinių Medinos gyventojų įsitvyrojo broliškos meilės ir prieraišumo aplinka. Atrodė tarsi jie būtų vienos, suvienytos šeimos nariai. Geriausiu asmeniu visuomenėje buvo laikomas nei šeimininkas nei vergas, nei vyras nei moteris, nei turtingas nei vargšas, bet tas, kuris buvo dievobaimingas, gero charakterio ir doras.
Tokios idealios visuomenės fone, pranašas صلى الله عليه وسلم pasakė savo pusseserei Zaineb, jog jis nusprendė ją sužadėti su Zaid bin Harithah-savo įsūniu ir išlaisvintu vergu. Zaineb buvo priblokšta tai išgirdusi. Ji pasakė, jog yra kilusi iš kilnios šeimos ir neturi nei menkiausio noro tekėti už išlaisvinto vergo. Ji abejojo ar jie galėtų gerai sutarti. Jis صلى الله عليه وسلم atsakė, jog jis صلى الله عليه وسلم parinko jai Zaid ir ji turinti su tuo sutikti. Dar prieš Zaineb duotą atsakymą, pranašui صلى الله عليه وسلم buvo apreikšta aja. Tai buvo aja iš suros Al Ahzaab:
وَمَا كَانَ لِمُؤۡمِنٍ۬ وَلَا مُؤۡمِنَةٍ إِذَا قَضَى ٱللَّهُ وَرَسُولُهُ ۥۤ أَمۡرًا أَن يَكُونَ لَهُمُ ٱلۡخِيَرَةُ مِنۡ أَمۡرِهِمۡۗ وَمَن يَعۡصِ ٱللَّهَ وَرَسُولَهُ ۥ فَقَدۡ ضَلَّ ضَلَـٰلاً۬ مُّبِينً۬ا
"Nelieka tikinčiąjam, nei vyrui, nei moteriai, pasirinkimo jų reikaluose, kai Allah ir Jo Pasiuntinys nuspręndė jiems jų likimą. O kas nepaklusta Allah ir Jo pasiuntiniui, tas pakliūva į neabejotiną paklydimą."(33:36)
Taigi Zaineb ir Zaid susituokė, bet ir išsiskyrė, nes buvo absoliučiai skirtingos socialinės kilmės, todėl niekada nebuvo kartu laimingi ir jų vedybinis gyvenimas buvo toli gražu ne taikus.
*****
Zaineb buvo nuo pat pradžių priešiškai nusiteikusi, todėl jų santykiai buvo visada įtempti. Zaid jautė, jog jam niekada nebuvo suteikta pagarba ir reikšmingumas, kurį žmona turėtų duoti savo vyrui.
Nusivylęs savo santuoka, jis nuėjo pas pranašą صلى الله عليه وسلم ir papasakojo, kad yra labai nusiminęs, jog jis ir Zaineb yra visiškai nesuderinami.
Patarimą ,kurį jis gavo iš savo globėjo صلى الله عليه وسلم, Allah perdavė Kilniajame Korane:
"...Laikyk savo žmoną prie savęs ir bijokis Allah...."(33:37)
Bet nežiūrint į visas geriausias sudėtas pastangas, santuoka buvo ir toliau nenusisekusi, todėl galiausiai jis išsiskyrė su Zaineb.
*****
Arabai galvojo, jog yra netinkama vyrui vesti našlę ar išsituokėlę iš pranašo صلى الله عليه وسلم įvaikinto sūnaus. Allah norėjo sunaikinti šią necivilizuotą tradiciją, todėl Jis pasiuntė Angelą Džibryl (Gabrielių), atskleisti paslaptį pranašui صلى الله عليه وسلم, jog vieną dieną Zaineb bus jo صلى الله عليه وسلم žmona.
Jis صلى الله عليه وسلم buvo apimtas sielvarto, nes tai prieštaravo priimtinoms normoms ir manieroms. Jis صلى الله عليه وسلم bijojo visuomenės pasmerkimo, labai drovėjosi ir buvo sutrikęs dėl šios implikacijos. Tačiau Allah jau buvo priėmęs sprendimą aukštybėse ir netrukus jis صلى الله عليه وسلم gavo apreiškimą:
وَإِذۡ تَقُولُ لِلَّذِىٓ أَنۡعَمَ ٱللَّهُ عَلَيۡهِ وَأَنۡعَمۡتَ عَلَيۡهِ أَمۡسِكۡ عَلَيۡكَ زَوۡجَكَ وَٱتَّقِ ٱللَّهَ وَتُخۡفِى فِى نَفۡسِكَ مَا ٱللَّهُ مُبۡدِيهِ وَتَخۡشَى ٱلنَّاسَ وَٱللَّهُ أَحَقُّ أَن تَخۡشَٮٰهُۖ فَلَمَّا قَضَىٰ زَيۡدٌ۬ مِّنۡہَا وَطَرً۬ا زَوَّجۡنَـٰكَهَا لِكَىۡ لَا يَكُونَ عَلَى ٱلۡمُؤۡمِنِينَ حَرَجٌ۬ فِىٓ أَزۡوَٲجِ أَدۡعِيَآٮِٕهِمۡ إِذَا قَضَوۡاْ مِنۡہُنَّ وَطَرً۬اۚ وَكَانَ أَمۡرُ ٱللَّهِ مَفۡعُولاً۬
"Ir prisimink, kai tu pasakei jam (Zaid bin Harithah), kurį Allah apdovanojo savo malone (atvesdamas jį į islamą) ir kurį tu apdovanojai (įsivaikindamas jį): "Laikyk savo žmoną prie savęs ir bijokis Allah. Bet tu slėpei savyje tai, ką Allah atskleidė, tu bijojai žmonių (t.y. jie sako, kad Muhammed vedė savo išlaisvinto vergo išsiskyrusią žmoną), kai Allah turi didesnę teisę, dėl ko tu turėtum Jo bijotis. Taigi, kai Zaid pasiekė tai ko norėjo (t.y. išsiskyrė su ja), Mes davėm ją tau, kad vestum, tam kad tikintieji nei kiek nesidrovėtų žmonų, savo įvaikintų sūnų, po to, kai jie nebeturi geismo su jomis būti. Ir Allah paliepimas turi būti įvykdytas. (33:37)
Kai Zaineb užbaigė laukimo periodą, pranašas صلى الله عليه وسلم pasipiršo jai nusiųsdamas pasiūlymą per Zaid bin Harithah. Kai Zaid nuėjo pas ją, ji tuo metu minkė tešlą. Stovėdamas, atsisukęs į ją nugara, jis perdavė jai žinią nuo pranašo صلى الله عليه وسلم, jog jis صلى الله عليه وسلم norįs ją prijungti prie Tikinčiųjų Motinų grupės. Ji atsakė, jog negalinti tuoj pat atsakyti, bet turi pasitarti su savo Kūrėju.
Ji pradėjo melstis prašydama Allah patarimo. Kada ji buvo įpusėjusi savo maldoje, pranašas صلى الله عليه وسلم gavo apreiškimą, jog santuoka jau yra įvykdyta aukštybėse Paties Allah. Po tokio Dangiško pareiškimo, pranašas صلى الله عليه وسلم skubiai nuėjo pas Zaineb, nepaisydamas bendravimo taisyklių, kurių buvo laikomasi tarp draugų ir pažįstamu. Jis صلى الله عليه وسلم nei pranešė jai iš anksto, nei prašė jos leidimo. Kalbant apie šią santuoką reikia pažymėti keletą svarbių punktų.
- šios santuokos liudininkas ir globėjas buvo tiktai Korano pareiškimas.
-tai sunaikino laukinę tradiciją, pagal kurią įsivaikintas asmuo buvo laikomas tolygiu asmeniui, kurį susieja kraujo ryšys; pagal tai tėvas negalėjo vesti įvaikinto sūnaus buvusios žmonos ar našlės.
Zaineb visada sakydavo didžiuodamasi kitoms Tikinčiųjų Motinoms, jog jos santuoka įvykdė ne jos šeima, bet Allah virš padangių su Jo mylimu pasiuntiniu صلى الله عليه وسلم.
-kai veidmainiai kritikavo šią pranašo صلى الله عليه وسلم santuoką, Allah atsakė:
مَّا كَانَ عَلَى ٱلنَّبِىِّ مِنۡ حَرَجٍ۬ فِيمَا فَرَضَ ٱللَّهُ لَهُۖ ۥ سُنَّةَ ٱللَّهِ فِى ٱلَّذِينَ خَلَوۡاْ مِن قَبۡلُۚ وَكَانَ أَمۡرُ ٱللَّهِ قَدَرً۬ا مَّقۡدُورًا (٣٨) ٱلَّذِينَ يُبَلِّغُونَ رِسَـٰلَـٰتِ ٱللَّهِ وَيَخۡشَوۡنَهُ ۥ وَلَا يَخۡشَوۡنَ أَحَدًا إِلَّا ٱللَّهَۗ وَكَفَىٰ بِٱللَّهِ حَسِيبً۬ا
"Nėra gėdos Pranašui tame, ką Allah padarė jam leidžiamu. Toks yra Allah pareiškimo būdas ir tiems, kurie gyveno anksčiau (Pranašai). Allah sprendimas yra nulemtas iš anksto. Tie kurie perduoda Allah Žinią ir bijo Jo, ir nieko kito išskyrus Jį. Ir Allah visa Žinantis - Viską apskaičiavęs.” (33:38-39)
Tam, kad iki galo būtų aišku, Allah toliau apreiškė ajoje sūros al-Ahzāb:
مَّا كَانَ مُحَمَّدٌ أَبَآ أَحَدٍ۬ مِّن رِّجَالِكُمۡ وَلَـٰكِن رَّسُولَ ٱللَّهِ وَخَاتَمَ ٱلنَّبِيِّـۧنَۗ وَكَانَ ٱللَّهُ بِكُلِّ شَىۡءٍ عَلِيمً۬ا
"Muhamedas nėra tėvu nei vienam iš jūsų vyrų, bet jis yra Allah pasiuntinys ir paskutinis pranašas. Ir Allah yra Visą Žinantis.” (33:40)
Ta proga, Allah apreiškė naują tvarką, pagal kurią nustatė įvaikintų sūnų padėtį:
مَّا جَعَلَ ٱللَّهُ لِرَجُلٍ۬ مِّن قَلۡبَيۡنِ فِى جَوۡفِهِۦۚ وَمَا جَعَلَ أَزۡوَٲجَكُمُ ٱلَّـٰٓـِٔى تُظَـٰهِرُونَ مِنۡہُنَّ أُمَّهَـٰتِكُمۡۚ وَمَا جَعَلَ أَدۡعِيَآءَكُمۡ أَبۡنَآءَكُمۡۚ ذَٲلِكُمۡ قَوۡلُكُم بِأَفۡوَٲهِكُمۡۖ وَٱللَّهُ يَقُولُ ٱلۡحَقَّ وَهُوَ يَهۡدِى ٱلسَّبِيلَ (٤) ٱدۡعُوهُمۡ لِأَبَآٮِٕهِمۡ هُوَ أَقۡسَطُ عِندَ ٱللَّهِۚ فَإِن لَّمۡ تَعۡلَمُوٓاْ ءَابَآءَهُمۡ فَإِخۡوَٲنُڪُمۡ فِى ٱلدِّينِ وَمَوَٲلِيكُمۡۚ وَلَيۡسَ عَلَيۡڪُمۡ جُنَاحٌ۬ فِيمَآ أَخۡطَأۡتُم بِهِۦ وَلَـٰكِن مَّا تَعَمَّدَتۡ قُلُوبُكُمۡۚ وَڪَانَ ٱللَّهُ غَفُورً۬ا رَّحِيمًا
“Nei jis padarė tavo įvaikintų sūnų tikrais tavo sūnumis. Tai yra tik pasakymas jūsų lūpomis. Bet Allah sako tiesą ir Jis veda Tiesiu Keliu. Vadinkite juos (įvaikintus sūnūs), jų tėčių vardais, taip yra teisingiau vardan Allah.” (33:4-5)
Šių vestuvių proga Allah atsiuntė apreiškimą apie Hidžiabą ir taip pat aiškiai patvirtino, kad joks kitas vyras negali vesti nei vienos iš Tikinčiųjų Motinų po jo صلى الله عليه وسلم. Šie du paliepimai buvo apreikšti toje pačioje sūroje:
إِنَّ ٱلۡمُسۡلِمِينَ وَٱلۡمُسۡلِمَـٰتِ وَٱلۡمُؤۡمِنِينَ وَٱلۡمُؤۡمِنَـٰتِ وَٱلۡقَـٰنِتِينَ وَٱلۡقَـٰنِتَـٰتِ وَٱلصَّـٰدِقِينَ وَٱلصَّـٰدِقَـٰتِ وَٱلصَّـٰبِرِينَ وَٱلصَّـٰبِرَٲتِ وَٱلۡخَـٰشِعِينَ وَٱلۡخَـٰشِعَـٰتِ وَٱلۡمُتَصَدِّقِينَ وَٱلۡمُتَصَدِّقَـٰتِ وَٱلصَّـٰٓٮِٕمِينَ وَٱلصَّـٰٓٮِٕمَـٰتِ وَٱلۡحَـٰفِظِينَ فُرُوجَهُمۡ وَٱلۡحَـٰفِظَـٰتِ وَٱلذَّٲڪِرِينَ ٱللَّهَ كَثِيرً۬ا وَٱلذَّٲڪِرَٲتِ أَعَدَّ ٱللَّهُ لَهُم مَّغۡفِرَةً۬ وَأَجۡرًا عَظِيمً۬ا
"O jūs, kurie tikite! Neįženkite į pranašo namus, nebent jums bus duotas leidimas ateiti pasiimti valgio, ir ne per anksti, kad reiktų laukti iki kol jis bus paruoštas. Bet kai jūs esate pakviesti, įženkite, ir pasiėmę savo maistą , išsiskirstykite bepasisėdėjimo kalboms. Be abejo, Pranašui toks elgesys nepriimtinas (sukeliantis pyktį), ir jis drovisi jums liepti išeiti; tačiau Allah nesidrovi pasakyti jums tiesą. Ir kada jūs norite paklausti ko nors pranašo žmonų, klauskite jų per šydą, kadangi taip yra tyriau jūsų širdims ir jų širdims. Ir jūms nedera dirginti Allah Pasiuntinio, nei jums dera vesti jo žmonų (jam mirus). Iš tikro, prieš Allah tai būtų baisus nusikaltimas. (33:35)
*****
Aiša sakydavo, jog reikšmingumu ir užimama pozicija, Zaineb buvo tolygi jai. Ji sakė, jog dar niekada jai nėra tekę matyti jokio kito asmens, kuris taip atkakliai siektų būti arčiau Allah. Siekdama artumo pas Jį, ji dosniausiai iš visų dalindavo labdarą ir jos kilnios manieros su artimaisiais buvo nepriekaištingos.
Kai Aiša buvo neteisingai apkaltinta, visa Medina buvo užteršta pašaipiom replikom ir nešvankiom kalbom. Iš tikrųjų netgi pranašas صلى الله عليه وسلم buvo sunerimęs. Pranašas صلى الله عليه وسلم paklausė Zaineb, kokia jos nuomonė buvo apie Aišą. Kilnus šios moters būdas buvo perteiktas jos atsakyme; ji skubiai atsakė, jog nenori būti įtraukta į tai ir nenori išniekinti ir suteršti savo ausų, akių ir liežuvio su tokiais baisiais kaltinimais. Prisiekdama Allah, ji pasakė, jog Aiša yra tikrai dievobaiminga, pavyzdingo charakterio moteris. Ji matė joje pačius nuostabiausius sąžiningumo, nuoširdumo ir dorybės bruožus. Zaineb pasakė, jog ji nėra nieko kito pas Aišą mačiusi, bet tik gerumą ir dorybę. Aiša perdavė, jog Zaineb labai lengvai parodė pranašumą šioje situacijoje praleisdama visas replikas apie ją, nežiūrint į tai, jog jos buvo varžovės. Aiša perdavė, jog ji niekada nepamirš to fakto, jog ji užstojo ją pačiu baisiausiu jos gyvenimo momentu, kai tuo tarpu visas pasaulis buvo atsisukęs prieš ją.
Vieną kartą, Zaineb pavadino Safyja žyde ir tai giliai sukrėtė pranašą صلى الله عليه وسلم. Iš tiesų jis صلى الله عليه وسلم taip nusiminė, jog nustojo su ja kalbėti. Zaineb jautėsi kalta, ji suprato jog padarė rimtą klaidą ir įžeidė pranašą صلى الله عليه وسلم. Galiausiai ji paprašė Aišos tarpininkauti šiame reikale ir pasakyti pranašui صلى الله عليه وسلم, jog ji nuoširdžiai gailisi. Aiša buvo vienintelė, kuri galėjo kalbėti su juo صلى الله عليه وسلم tokiu tiesmukišku būdu. Kai pranašas صلى الله عليه وسلم aplankė Aišą, ji ieškojo tinkamo momento, kad galėtu užtarti Zaineb jos reikale. Pranašas صلى الله عليه وسلم atleido ir šeimyninis gyvenimas sugrįžo atgal į savo normalų ritmą.
Kai Zaineb mirė, Aiša prisiminė tą atvejį, kai pranašas صلى الله عليه وسلم pasakė, jog iš Tikinčiųjų Motinų tarpo, jį صلى الله عليه وسلم sutiks pirmoji ta, kurios rankos ilgiausios. Palyginus su kitomis, Zaineb buvo žemo ūgio ir žinoma, dėl to jos rankos buvo taip pat trumpos. Visos moterys suprato šį pasakymą pažodžiui ir pradėjo matuoti savo rankas. Tiktai po Zaineb mirties jos suprato, ką iš tikrųjų reiškė tie žodžiai. Tikroji prasmė buvo ta, jog žmogus su ilgomis rankomis buvo dosniausias, geraširdiškiausias, tas kuris galvojo tik apie tai, kaip padėti kitiems. Tame pasakyme buvo išreikšta užslėpta pranašystė, kuri vėliau pasidarė aiški po Zaineb mirties. Tai reiškė, jog ji sutiks jį صلى الله عليه وسلم pirmiau, nei bet kuri kita. Zaineb ir mirė anksčiau iš visų kitų pranašo صلى الله عليه وسلم žmonų. Aiša perdavė, jog ji viską darė savo pačios rankomis ir tai, ką ji uždirbdavo išleisdavo labdarai. Ji sakė, kad Zaineb buvo dievobaiminga, tiesmukiška ir visada praktikavo susilaikymą. Visi jos veiksmai turėjo vieną tikslą-patenkinti Allah. Kartais ji netekdavo kantrybės ir pasikarščiuodavo, tačiau visada skubiai prašydavo atleidimo ir gailėdavosi. Ji buvo labai tyros širdies ir niekada nelaikė apmaudo ar pagiežos.
Pranašas صلى الله عليه وسلم turėjo labai gerai organizuotą dienotvarkę. Po Asr maldos, jis صلى الله عليه وسلم aplankydavo savo namiškius ir pasiteiraudavo savo žmonų ar joms ko nors netrūksta ir kaip jos jaučiasi. Jis صلى الله عليه وسلم buvo labai tikslus savo laiko tolygiame paskirstyme ir pas kiekvieną iš jų praleisdavo vienodą laiko tarpą. Kartą Zaineb gavo iš savo giminaičių specialaus medaus, ir taip atsitiko, jog tas medus buvo Pranašo صلى الله عليه وسلم pats mėgstamiausias. Kaskart, kai ji pasiūlydavo jam صلى الله عليه وسلم medaus, jis صلى الله عليه وسلم praleisdavo jos namuose daugiau laiko, mėgaudamasis aromatu ir skoniu. Kitos žmonos tuo tarpu nekantraudavo ir sunerimusios laukdavo jo صلى الله عليه وسلم vizito pas jas. Taigi, Aiša, Sauda ir Hafsa kartu sukūrė planą. Kiekviena iš jų turėjo pasakyti jam صلى الله عليه وسلم, jog iš jo burnos sklinda keistas kvapas. Ir jeigu jos visos tą patį pasakys, tai galiausiai jis صلى الله عليه وسلم patikės tuo ir supras, jog vienintelis dalykas, kuris jam duoda blogą kvapą yra tas medus, kuriuo jis صلى الله عليه وسلم mėgaudavosi. Įskaitant tai, jog pranašas صلى الله عليه وسلم labai rūpinosi savo asmenine higiena, jos numanė, jog jis صلى الله عليه وسلم galiausiai nustos valgęs medų. Ir žinoma, šios trys Tikinčiųjų Motinos padarė tai ką sumanė ne iš pykčio, bet todėl, kad jos mylėjo jį صلى الله عليه وسلم ir norėjo, kad jis صلى الله عليه وسلم pas jas kuo greičiau ateitų. Iš tiesų, Allah pats kalba apie jas kilniajame Korane, pačiais garbingiausiais žodžiais:
يَـٰنِسَآءَ ٱلنَّبِىِّ لَسۡتُنَّ ڪَأَحَدٍ۬ مِّنَ ٱلنِّسَآءِۚ
"O Pranašo žmonos, jūs esate netokios kaip kitos moterys."(33:32)
Atsitiko taip, kaip jos ir tikėjosi, pranašas صلى الله عليه وسلم pradėjo nebemėgti medaus ir nusprendė daugiau jo niekada nebevalgyti. Kitu atveju, bet kuriam eiliniam žmogui, tai neturėjo sukelti rūpesčių. Bet pranašas صلى الله عليه وسلم prisiekė atsisakyti to, ko iš tikrųjų Allah neuždraudė. Šis poelgis galėjo paskatinti ir kitus jo صلى الله عليه وسلم pasekėjus prisiekti atsisakyti kažko, ko Allah nebuvo uždraudęs.
Todėl Allah papriekaištavo jam صلى الله عليه وسلم:
يَـٰٓأَيُّہَا ٱلنَّبِىُّ لِمَ تُحَرِّمُ مَآ أَحَلَّ ٱللَّهُ لَكَۖ تَبۡتَغِى مَرۡضَاتَ أَزۡوَٲجِكَۚ وَٱللَّهُ غَفُورٌ۬ رَّحِيمٌ۬
"O pranaše, kodėl tu uždraudei sau tai, ką Allah leido tau, siekiant pamaloninti tavo žmonas? Ir Allah Viską-Atleidžiantis, pats Gailestingiausias.” (66:1)
To pasekoje, pranašas صلى الله عليه وسلم sulaužė savo priesaiką, kurią buvo padaręs, ir atliko atgailą už tai, sutikdamas su Allah įsaku.
*****
Zaineb savo namų kampelyje buvo įrengusi mažą mečetę ir tenai praleisdavo ilgą laiką besimelsdama ir pasinėrusi į pamąstymus. Pranašas صلى الله عليه وسلم taip pat kartais tenai melsdavosi. Prieš atlikdama kokį nors poelgį, ji visada melsdavosi ir atlikdavo dua, prašydama Allah patarimo. Visi jos gyvenime priimti didieji sprendimai buvo atlikti tokiu būdu. Iš tikrųjų, netgi kai pranašas صلى الله عليه وسلم jai pasipiršo, ji pasinėrė į maldą prašydama patarimo.
Ši dora moteris mirė Umar Farūk kalifato valdymo metais, būdama 53 metų amžiaus. Kada ji suprato, kad ji greitu laiku sutiks savo Kūrėją, ji pasakė aplinkiniams, jog jau yra pasiruošusi sau įkapes. Ir jeigu Umar Farūk ją palaidos vienoje iš tų įkapių, tai kita turi būti atiduota labdarai. Ji buvo tokia kukli, jog ant jos mirusio kūno buvo uždengta užuolaida ir tik po to ji buvo įsupta į įkapes.
Umar Farūk pravedė laidotuvių maldą ir visi jos artimiausi giminaičiai -Osama bin Zaid, Muhamed bin Abdullah bin Džahaš, Abdullah bin Abi Ahmad bin Džahaš ir Muhamed bin Talhah bin Abdullah-nusileido į jos kapą, tam kad paguldytų ją švelniai į jos paskutinę poilsio vietą, Džanatul Baqi kapinėse.
يَـٰٓأَيَّتُہَا ٱلنَّفۡسُ ٱلۡمُطۡمَٮِٕنَّةُ (٢٧) ٱرۡجِعِىٓ إِلَىٰ رَبِّكِ رَاضِيَةً۬ مَّرۡضِيَّةً۬ (٢٨) فَٱدۡخُلِى فِى عِبَـٰدِى (٢٩) وَٱدۡخُلِى جَنَّتِى
“ O tas, kuris esi pilname poilsyje ir pasitenkinime! Grįžk pas savo Viešpatį - savimi patenkintas ir susilaukęs Dievo malonės! Įženk kartu su mano pagerbtaisiais tarnais, įženk į mano Rojų.” (Koranas, 89: 27-30)
