Pranašo Žmona Khadidža - Khavailid Duktė رضي الله عنها

Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys"

Abu Hureira رضي الله عنه  perdavė:

"Angelas Gabrielius nuėjo pas Pranašą  صلى الله عليه وسلم  ir pasakė: “ O Allah Pranaše! Tai yra Khadidža, ateinanti pas tave su patiekalu. Kada ji tave pasieks, pasveikink ją nuo jos Viešpačio ir nuo manęs, ir perduok jai gerą žinią, kad jos laukia pastatyta pilis iš Kasab Rojuje, kuriame nebus nei jokio triukšmo, nei jokių sunkumų.” (Al-Bukchāri)

Khadidžos رضي الله عنها stiprus charakteris ir kilnios savybės užsitarnavo garbės būti pasveikintai paties Allah per Angelą Gabrielių. Ji buvo pilna tikėjimo, sąžiningumo, tiesos, gerų manierų ir kilnumo. Khadidža رضي الله عنها buvo dosni, išmintinga ir supratinga, užaugusi turtingoje ir prabangioje aplinkoje. Ji buvo pirmoji patikėjusi Pranašu  صلى الله عليه وسلم  ir pirmoji priėmusi Islamą kaip religiją ir kaip gyvenimo būdą. Ji taip pat buvo apdovanota su pasisveikinimu iš Allah ir iš Angelo Gabrieliaus. Ji buvo pirmoji ledi kada nors taip pagerbta. Ji buvo pirmoji Pranašo   صلى الله عليه وسلم  žmona ir jis  niekada neturėjo kitų žmonų būdamas santuokoje su ja. Jie taikiai ir harmoningai pragyveno kartu daugiau negu 24 metus. Jos namuose Pranašas   صلى الله عليه وسلم  gaudavo apreiškimus per Angelą Gabrielių. Sunkiu metu, kada jie buvo Mekoje, Ji buvo šalia jo , pastoviaį jį  palaikanti ir aukojanti visus gyvenimo komfortus.  

Kada ji pasimirė, Pranašo   صلى الله عليه وسلم   širdis buvo sudaužyta, praradus tokią pasišventusią kompanionę, kuri budavo šalia pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Jis   صلى الله عليه وسلم   pats pasirūpino jos kapu, ir pats nusileido gilyn patikrinti jo. Tuomet jis   صلى الله عليه وسلم  pats nuleido jos mirusį kūną į duobę. Taip pasibaigė didžiausios islamo rėmėjos gyvenimas. Khadidža رضي الله عنها  buvo Fatimos motina, Pirmoji Rojaus Ledi, Pranašo   صلى الله عليه وسلم  anūkų močiutė, Hassan ir Hussein, kurie bus pirmieji iš jaunuolių Rojuje.

****************

Abdullah bin Abbas perdavė, kad vieną dieną Pranašas   صلى الله عليه وسلم  nubrėžė keturias linijas ant žemės ir paklausė Kompanionų, ką reiškia šios linijos. Jie pagarbiai atsakė, kad Pranašas   صلى الله عليه وسلم  žino geriausiai. Tuomet jis   صلى الله عليه وسلم  jiems atsakė, kad šios keturios linijos reprezentuoja keturias, pačias svarbiausias moteris visoje visatoje. Jos yra Khadidža - Khavailid duktė, Fatima - Muhammed   صلى الله عليه وسلم  duktė, Marijam (Marija) - Imrano duktė - Jėzaus motina, Asija- Mazahim duktė (Faraono žmona).

Pirmoji išsiskiria tuo, kad ji yra visų tikinčiųjų (ar praktikuojančių musulmonų) motina; antroji-Fatima, Pranašo   صلى الله عليه وسلم  duktė, kuriai buvo perduota žinia, kad ji bus moterų lyderė Rojuje. Marijam, Skaisčioji ir Nepaliesta, vienintelė iš visų moterų pagimdžiusi Jėzų, būdama nepaliesta nei  vieno vyro.

Asija, doribinga Faraono žmona, kuri įkalbino savo vyrą įsivaikinti Mozę, kai jis buvo dar kūdykis. Taip įvyko, kada vaikžudystė buvo įteisinta ir visi naujai gimę berniukai iš Izraelio genties buvo žudomi, nes Faraonui buvo išpranašauta, kad vienas iš jų užims jo vietą ir jį sužlugdys. Ji ne tik jį užaugino Faraono pilyje, bet ji taip pat buvo viena iš pirmųjų priimti islamą, išpropaguotą Mozės.

****************

Aiša رضي الله عنها yra perdavusi, kad pranašas   صلى الله عليه وسلم  visada kalbėdavo apie Khadidžą su aukščiausia pagarba. Vieną dieną, jos moteriškas pavydas peržengė jos etiketo jausmą ir ji sumenkinamai atsiliepė apie ją, galvodama, kodėl Pranašas   صلى الله عليه وسلم  jos pasiilgo, kai jis   صلى الله عليه وسلم  buvo Dievo apdovanotas geresnia ir jaunesne žmona. Tai jam   صلى الله عليه وسلم  nepatiko, bet kadangi jis   صلى الله عليه وسلم  buvo pakantus, jis  tik atsiduso ir atsakė:

“Aš dar neatradau geresnės žmonos už ją. Ji visada manimi tikėjo, netgi kai mano paties šeimos nariai ir mano gentis manimi netikėjo, ir ji priėmė mane už tikrą pranašą ir Dievo Pasiuntinį. Ji atsivertė į islamą, išleido visą savo turtą ir pasaulio gėrybes, kad padėtų man skleisti šį tikėjimą, ir taip pat dar tokiu metu, kada rodėsi, kad visas pasaulis yra prieš mane nusiteikęs, ir mane persekiojo. Ir per ją Allah mane apdovanojo vaikais.”

****************

Khadijah رضي الله عنها gimė Mekoje 556 po Jėzaus gimimo. Jos motinos vardas buvo Fatima- Za’ed duktė, ir jos tėvo vardas buvo Khavailid- Asad sūnus. Jis buvo labai populiarus lyderis tarp Kureišių genčių, ir labai klestintis verslininkas, kuris pasimirė besikaunantis įžymiame Fudž-džaar mūšyje. Tokiu būdu Khadidža رضي الله عنها užaugo prabangoje. Ji ištekėjo už Abu Haalah Malak bin Nabash bin Zarrarah bin At-Tamimi. Ji jam pagimdė du vaikus, Haalia ir Hind. Ji norėjo, kad jos vyras klestėtų ir ji finansavo jį užsiimti dideliu verslu. Tačiau jis pasimirė. Po kažkiek laiko, jauna našlė ištekėjo už Aith bin Abdullah Al-Makhzomi, ir ji susilaukė nuo jo dukros vardu Hindah. Bet greitai santuoka iširo dėl nesuderinamumo. Po to, visas jos dėmesys buvo skirtas užauginti savo vaikus, ir plėtoti verslą, kurį ji paveldėjo iš savo tėvo. Jos sugebėjimas vadovauti ir verslininkauti padarė jos verslą  vienu iš labiausiai paplitusių verslų tarp Kureišių. Jos strategija buvo įdarbinti sunkiai dirbančiuosius, sąžiningus ir nediskriminuojančius vadovus, kurie  sandoriautų už ją, jos vardu. Tais laikais nebuvo tokių keliavimo komunikacijų ir daug kas priklausė nuo darbuotojų sąžinės, kurie keliaudavo plačiai tolyn jos įgalioti. Ji eksportavo savo prekes į tolimas turgavietes, tokias kaip Sirija, ir jos menedžeriai užpirkdavo tose turgavietėse prekių išpardavimui namuose. Mekos miestas buvo pramoninių karavanų maršruto centru ir  tarptautinių pramoninių mugių centras, kuris davė daug pelno įvežant prekes. Menedžeriai gaudavo 50-ties procentų pelną ir tai savaime jiems kėlė stimulą, paskatinimą verslininkauti.

Khadidža رضي الله عنها  buvo girdėjusi apie Pranašo   صلى الله عليه وسلم   sąžiningumą, dorumą ir principingą elgesį, ir ji nusiuntė darbo pasiūlymą jam , kad jis   صلى الله عليه وسلم  keliautų su jos verslo karavanais. Jis   صلى الله عليه وسلم  patenkintas priėmė jos pasiūlymą ir pradėjo jai dirbti. Khadidža išsiuntė jį   صلى الله عليه وسلم  biznio kelionei su savo senu ir patikimu vergu Maisarah, kad jis  lydėtų  ir patarnautų jam  . 

Ši kelionė pasirodė esanti ekstremaliai pelninga ir Maisarah buvo priblokštas kai kuriomis šios kelionės scenomis. Jis buvo sužavėtas ir pranašas   صلى الله عليه وسلم  jį galutinai paveržė savo sąžiningumu, stipriu charakteriu, pažadų laikymusi, draugišku sandoriavimu ir sugebėjimu verslininkauti. Grįžtant atgal iš Sirijos,  pranašas   صلى الله عليه وسلم  prigulė po medžiu poilsiui. Nestora, žydų vienuolis, paklausė Maisaros apie žmogų besiilsintį po medžiu. Maisarah papasakojo viską apie Muhammed   صلى الله عليه وسلم  ir jo reputaciją būti sąžiningu ir sumaniu. Tuomet, Nestora pasakė jam, kad šis vyras ateityje bus iškeltas pranašu, nes po šiuo medžiu niekas niekada nesiilsi išskyrus pranašai. Anot tradicijos, Maisarah pamatė du angelus, laikančius debesis virš pranašo   صلى الله عليه وسلم  galvos, kad apsaugotų jį  nuo karščio ir saulės spindulių. Jis buvo abstulbęs ir apimtas dėkingumo jausmo, kad jam buvo skirta galimybė šiai  draugystei su Muhammed   صلى الله عليه وسلم, kuris jau labai greitai bus išrinktas Dievo būti Jo pasiuntiniu. 

Kada jie grįžo namo, Maisarah perdavė Khadidžai رضي الله عنها visa kas nutiko kelionėje į Siriją. Ji buvo giliai sujaudinta ir sužavėta, ir padėjo galvoti pasipiršti santuokai Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم. Bet kaip ji jam leis žinoti? Ji jau buvo atsisakiusi kelioms santuokoms vyrų, kurie buvo iš pačių kilniausių Kureišių šeimų. Kaip į tai sureaguos jos žmonės? Ką pasakys jos šeima? Ir dar labiau, ar jos pasiūlymą priims šis jaunas vyras, kuris buvo Kureišių genties vyras ir dar nevedęs?

Kol ji svarstė ir debatavo šiais klausimais savyje, vieną naktį ji susapnavo, kad  spinduliuojanti saulė nusileido į jos kiemą, apšviesdama jos namus. Atsikėlusi ji nuėjo pas savo pusbrolį šio sapno interpretacijai. Jo vardas buvo Varakah bin Nofal, aklas vyras sugebantis interpretuoti sapnus, kuris buvo žinomas savo išprusimu ir žiniomis būtent apie Torą ir Indžyl  (Evangeliją). Kada jis išgirdo apie sapną, jis plačiai nusišypsojo ir liepė jai nepergyventi, nes tai buvo labai daug ką žadantis sapnas. Didžiosios Saulės nusileidimas į jos kiemą reiškė pranašo, kuris buvo išpranašautas Toroje ir Indžilyje (Evangelijoje),  įžengimą į jos namus ir jos pasipelnymą toje malonėje. 

Po susitikimo su Varakah jos noras ištekėti už Muhammed   صلى الله عليه وسلم  dar labiau sustiprėjo. Tačiaui, ji vis dar nebuvo tikra, kaip ji tai įgyvendins. 

Viena iš geriausių jos draugių vardu Nafisa-Manbah duktė, žinojo apie jos polinkį. Vieną dieną ji pasakė Khadidžai رضي الله عنها, kad tai kas ją labai jaudina, nėra didelė problema, ir kad ji pati padės jai tai išspręsti. Ji iš karto nuėjo pas Muhammed   صلى الله عليه وسلم  ir be didelio delsimo paklausė, ar ji galėtų jam užduoti asmeninį klausimą. Kada Pranašas   صلى الله عليه وسلم  atsakė, kad jis neprieštarauja, ji jo  paklausė, kodėl jis   صلى الله عليه وسلم  vis dar nevedęs. Jis   صلى الله عليه وسلم  atsakė, kad jis  nėra materialiai pasiruošęs tokiam žingsniui. Tuomet ji paklausė jo   صلى الله عليه وسلم, ar jis  sutiktų vesti gražią moterį iš kilnios ir pasiturinčios šeimos, kuri buvo linkusi tekėti už jo. Jis  paklausė jos,  ką ji turinti omenyje. Sužinojęs apie ką ji kalba, jis   صلى الله عليه وسلم  sutiko, žinodamas, kad ji yra norinti už jo tekėti. Be abejo, Khadidža رضي الله عنها labai apsidžiaugė. Pranašui   صلى الله عليه وسلم  tuo metu buvo 25 metai, o Khadidžai 40. (Pagal kitą perdavimą, jai buvo 28). Du pranašo   صلى الله عليه وسلم  dėdės, Hamza ir abu Talib ėjo formaliai prašyti jos rankos pas jos  dėdę Umar bin Asad. Prašymas buvo priimtas ir jie turėjo nustatytą vestuvių datą. Abidvi  šeimos pradėjo ruoštis vestuvėms. Vestuvės įvyko nustayta data ir santuoka buvo įtvirtinta. Pranašo   صلى الله عليه وسلم  slaugė, Halimah Sa’adiah, buvo specialiai pakviesta vestuvėms ir ji atvyko į Meką iš savo kaimo. Kada ji ruošėsi namo, Khadidža jai padovanojo kupranugarį ir 40 ožkų, kaip padėką jai už Muhammed’o   صلى الله عليه وسلم  prižiūrėjimą vaikystėje. 

 ****************

Khadidža رضي الله عنها buvo palaiminta šioje santuokoje. Ji turėjo šešis vaikus. Pirmieji buvo du sūnūs: Kasim ir Abdullah; paeiliui ėjo dukros: Zainab, Rukaija, Um Khulthum ir Fatima. Jie buvo nuostabūs, sumanūs vaikai ir jų namai buvo pilni laimės, ramybės, taikos ir pasitenkinimo. Bet pasirodo, kad šito nebuvo pakankamai. Muhammed   صلى الله عليه وسلم  jautė kažkokį trūkumą, ir jis   صلى الله عليه وسلم  buvo labai neramus. Jis   صلى الله عليه وسلم   atsiskirdavo mėnesiui laiko metuose ir palikdavo namus medituoti ir pasišvęsti maldoms Hiros oloje. Vieną dieną jis   صلى الله عليه وسلم   pajuto kažką arti savęs, kuris stipriai jį  apkabino ir suspaudė. Po to jis atlaisvino apkabinimą ir liepė jam  skaityti; Muhammed   صلى الله عليه وسلم   atsakė, kad nemokąs skaityti. Tačiau asmuo pakartojo tuos pačius veiksmus ir frazę vėl ir vėl. Galiausiai, jis   صلى الله عليه وسلم   ištarė tai, kas jam  buvo liepta, kas yra pirmieji Korano apreiškimo ajatai. Jie yra suroje “Ikra” arba “Al-Alak”:

"Skaityk! Savo Viešpaties vardu, kuris sukūrė viską, kas egzistuoja. Jis sukūrė žmogų iš krešulio. Skaityk! Juk tavo Viešpats yra pats Dosniausias, Kuris išmokė rašymo (rašymo priemone). Išmokė žmogų tai ,ko jis nežinojo."(96:1-5)

Tuomet ta būtybė dingo. Tai buvo toks stulbinantis išgyvenimas (patyrimas), kad Pranašas   صلى الله عليه وسلم   parėjo namo visas išmuštas prakaito ir drebantis. Jis   صلى الله عليه وسلم   pasišaukė  Khadidžą رضي الله عنها, prašydamas apkloti jį paklode ar anklode. Pragulėjęs kiek laiko jis   صلى الله عليه وسلم   apsiramino. Kada jis   صلى الله عليه وسلم    nusiramino iki tokio lygio, kad galėtų papasakoti savo žmonai, kad jis   صلى الله عليه وسلم    bijojo dėl savo gyvenimo, tuomet  jis   صلى الله عليه وسلم   jai papasakojo visą incidentą. Khadidža رضي الله عنها, lojalumo ir ramybės įsikūnijimas, guodė jį sakydama, kad Allah jį   صلى الله عليه وسلم   tikrai apsaugotų nuo pavojaus, ir niekada neleistų niekam ant jo  plūstis, kadangi jis   صلى الله عليه وسلم   buvo taikingas ir susitaikantis, ir visuomet ištiesiantis pagalbos ranką kitiems. Jis   صلى الله عليه وسلم   niekada nemeluodavo, visuomet buvo svetingas, nešdavo kitų naštas ir padėdavo tiems, esantiems bėdoje. Šie raminantieji ir padrąsinamieji simpatijos žodžiai ir Khadidžos supratingumas, davė jam   صلى الله عليه وسلم    neišmatuojamos stiprybės ir pasitikėjimo savimi. Tuomet ji nusivedė jį   صلى الله عليه وسلم   pas savo pusbrolį, Varakah bin Nofil, kuris iškarto nuspėjo ir identifikavo tą būtybę Hiros Oloje kaip Angelą Gabrielių, Dievo Pasiuntinį, kuris aplankė Mozę taip pat. Varakah, kuris buvo jau labai seno amžiaus, norėjo sulaukti tokio laiko , kada Muhammed   صلى الله عليه وسلم   bus tremiamas ir atstumtas paties savo žmonių. Pranašas   صلى الله عليه وسلم   buvo labai nustebęs ir paklausė, ar jo žmonės tikrai taip pasielgs su juo. Varakah jį  užtikrino, kad tai buvo tipiška, kad žmonės niekada nepripažindavo  ar sekdavo jiems siųstais pranašais. Kaip patarlė byloja: “ Pranašas niekada nėra pagerbiamas savo paties žemėje”. Varakah dar pridūrė, kad jis norėtų būti gyvas kai tai įvyks, kad galėtų jam  padėti. Jis taip pat pridūrė, kad jeigu tai tiesa , ką jis (Muhammed   صلى الله عليه وسلم) sako, tai be abejonės jos vyras yra Dievo Pasiuntinys, kurio atėjimas yra paminėtas Šventuosiuose Raštuose.

Pranašas   صلى الله عليه وسلم   turėjo šešis vaikus su Khadidža-keturias dukras ir du sūnus. Keturios dukros užaugo ištikimos ir drąsios islamo pasekėjos. Jų vardai buvo Zainab, Rukaija, Um Khulthom ir Fatima. Jie visi imigravo į Mediną kartu su Pranašu   صلى الله عليه وسلم. Zainab رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Abul Aas bin Raby’ah ir Rukaija - už Uthman. Kai ji pasimirė, jis vedė Um Khulthom. Fatima رضي الله عنها buvo ištekėjusi už Ali bin Abi Talib. Pirmosios trys dukterys pasimirė dar Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم   būnant gyvam, ir jo   صلى الله عليه وسلم    mylimoji dukra Fatima pragyveno tik šešis mėnesius po jo  mirties. 

Pranašas   صلى الله عليه وسلم   turėjo tris sūnus, du su Khadidža رضي الله عنها  ir Ibrahym- su Maria Kabtijjah رضي الله عنها. Pirmasis jo  sūnus buvo pavadintas Kasim ir Pranašas   صلى الله عليه وسلم   buvo žinomas kaip Abu Kasim (Abu Kasim tėvas). Antrasis jo صلى الله عليه وسلم  sūnus-Abdullah, buvo žinomas kaip Tahir (tyras, švarus) ir Tajjab (geras). Jie abu dar pasimirė vaikystėje ir netikintieji labai tuo džiaugėsi, kadangi pranašas صلى الله عليه وسلم  prarado savo palveldėtojus, ir kad nebebus kam pratęsti šios didingos jo صلى الله عليه وسلم misijos. Trečiasis sūnus Ibrahym gimė jo صلى الله عليه وسلم  žmonai Maria Kabtijjah. Jis pasimirė būdamas kūdikiu. Kada pranašas صلى الله عليه وسلم pamatė jį mirštant, jis صلى الله عليه وسلم  atsargiai jį paėmė ant rankų ir pasakė, kad jis  buvo bejėgis ir negalėjo nieko padaryti prieš Allah Valią. 

“ Mes žinome, kad mirtis yra neišvengiama ir yra gyvenimo faktas. Mes taip pat žinome, kad tie , kurie atsilieka pasivys tuos , kurie yra priekyje; ir jeigu ne taip, tai mes dar labiau sielvartautume dėl Ibrahym. Širdis gedi ir akys ašaroja, bet tai yra nepriimtina mūms kalbėti žodžius, kurie gali nepatenkinti mūsų Valdovo, mūsų Kūrėjo ir Išlaikytojo.”

Tą dieną, kai Ibrahym pasimirė, buvo Saulės užtemimas. Prietaringi senovės laikų arabai asocijuodavo tokį gamtos fenomeną (reiškinį) - mėnulio ir saulės užtemimą - su didžiojo žmogaus mirtimi. Netgi dauguma musulmonų pradėjo asocijuoti šį Saulės užtemimą su Ibrahym mirtimi. Bet Pranašas   صلى الله عليه وسلم  iškarto užlipo į sakyklą ir per savo ceremoniją (pamokslą) pasakė:

“ Saulės ir Mėnulio užtemimai yra ženklai nuo Allah. Jie niekada nepasireiškia dėl kažkieno mirties. Kada jūs išvysite bet kurį iš jų, pasiūlykite maldas (t.y. melskitės). “

Jo   صلى الله عليه وسلم  priešai dabar pradėjo jį  vadinti Abtar, neturinčiu palikuonių, kurio kilmė buvo nutraukta. Bet Allah turėjo jam  už tai dar didesnę dovaną. Tuomet Jis apreiškė jam   صلى الله عليه وسلم  nuostabias ajas iš sūros Al-Kautsar, 108-toji sura Kilniajame Korane:

“ Iš tikrųjų, Mes tau paskyrėme Al-Kautsar (upę Rojuje). Todėl melskis savo Viešpačiui ir aukok tik Jo vardu (t.y. skersk gyvulius vardan Dievo). Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).” (Koranas, 108:1-3)

Pagal Ibn Kathir tafsirą:

“Nes tas, kuris tavęs nekenčia, jis bus paliktas be palikuonių (abtar).”

Reiškia, kad tas, kuris tavęs nekenčia, O Muhammed, ir nekenčia tai kas tau buvo apreikšta, tiesa, aiškūs įrodymai ir akivaizdi šviesa, toks yra labiausiai nusipelnęs būti paliktu be palikuonių; niekšas, žemo lygio asmuo, kurio niekas neatsimins. 

Kada netikintieji pastebėjo, kad islamas pritraukė vis daugiau pasekėjų nepaisant visų jų  taktikų, jie suorganizavo susirinkimą nuspręsti, kokių priemonių reiktų imtis, kad jie galėtų sustabdyti šios religijos plitimą. Jie nusprendė paskelbti atvirą ir visišką politinį ir ekonominį boikotą Banu Hašim  genčiai. Taip įvyko septintaisiais metais nuo Pranašo     صلى الله عليه وسلم  pasiskelbimo, esant Dievo Pasiuntiniu. Islamo istorijoje šis įvykis dar yra žinomas kaip Ši’ab Abi Talib.

Tai buvo žiaurus metas, kai nekalti vaikai badavo ir kentėjo būdami alkani, o suaugusieji išgyveno maitindamiesi medžio lapais. Tačiau stiprieji Muhammed'o   صلى الله عليه وسلم   pasekėjai nenusisuko nuo savo tikrosios religijos ir, po šio sunkaus išbandymo pasidarė dar stipresni ir tyresni negu buvo anksčiau.

Khadidža رضي الله عنها, kuri užaugo prabangiuose ir pasiturinčiuose savo tėvo namuose, dabar susidūrė su ekonominiais sunkumais, tačiau ji laikėsi kantriai ir drąsiai, nes šios savybės yra būtinos kiekviename sunkiame laikotarpyje. 

Khadidžos رضي الله عنها didžiadvasiškumas ir elgesys taip stipriai pamalonino Allah, kad Jis jai nusiuntė specialų sveikinimą. Šis įvykis buvo perduotas Muhammed’o   صلى الله عليه وسلم  Abu Hureirai ir pacituotas Sahih Al-Bukchari.

Khadidža رضي الله عنها buvo ideali žmona ir motina. Pranašas   صلى الله عليه وسلم   gyveno jos namuose, kurie patapo palaimintais jo   صلى الله عليه وسلم   būvimu ir tuo, kad Angelas Gabrielius aplankydavo juos juose su Korano apreiškimais. Jie patapo islamišku centru, kuriuose svečiuodavosi Kompanionai ir Kompanionės, lankydami Muhammed   صلى الله عليه وسلم   ir jo žmoną.

Po Pranašo   صلى الله عليه وسلم   migracijos į Mediną, jų namuose apsistojo Ali brolis. Vėliau, Muavijjah bin Abu Sufjan, kuris transkribavo Dieviškuosius apreiškimus, nupirko tą namą ir pastatė mečetę. Todėl to namo sklypas patapo maldos vieta visam laikui. Khadidža su Pranašu   صلى الله عليه وسلم    jau buvo pripratusi atlikti maldos du rakatus rytais ir vakarais, netgi kai malda dar nebuvo Dievo nustatyta privalomaja. Apie tai byloja vienas istorinis įvykis. Priėmusi islamą ji labiau  susimąstydavo ir pasitelkdavo garbinime, ji surado taikos palaimintą jausmą maldoje. Afifi Kindi perdavė, kad Abbas bin Abdul Muttalib buvo geras jo draugas ir jis jį dažnai lankydavo parfumų biznio reikalais Jemene. Kartą jiems bestovint ir  besišnekučiuojant Minoje, prie jų prisiartino gražus jaunas vyras. Jis dėmesingai nusiplovė rankas ir pėdas ir tuomet, pagarbiai atsistojo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Greitai, kilnaus luomo moteris ir  išvaizdus jaunuolis prisijungė prie jo. Afif paklausė Abbas, ką jie darantys ir ar tai kažkoks naujas mankštinimasis. Abbas jam atsakė, kad jaunas vyras buvęs jo brolis, Abdullah sūnus, ir moteris jo žmona. Ji buvo dora ir pasiturinti moteris, ir ideali žmona ir mama. Vaikinas buvo jo brolio Abu Talib sūnus. Muhammed   صلى الله عليه وسلم  buvo pasiskelbęs Dievo Pasiuntiniu ir buvo pradėjęs propaguoti naują religiją Islamą. Atėjus laikui Afifi priėmė islamą, bet jis visada gailėjosi, kad nebuvo kartu su jais (Muhammed   صلى الله عليه وسلم   ir Kompanionais) meldesis tą įsimintiną dieną Minoje, kada jis pirmą kartą išgirdo apie islamą. 

Khadidža pasimirė beveik trys metai prieš Hidžra, ar Pranašo   صلى الله عليه وسلم    migravimą į Mediną. Ji numirė būdama 65 metų, skirdama beveik 25 metus savo gyvenimo Muhammed’ui   صلى الله عليه وسلم   ir vardan islamo. Kada Muhammed   صلى الله عليه وسلم   pamatė ją mirties skausmuose, jis   صلى الله عليه وسلم   ją guodė sakydamas, kad Allah jai tai nulėmė, ir tai, ko ji labai bijojo, jai bus atlyginta  palankumu ir lengvumu. Jos akys sužibo ir jos siela paliko jos kūną, jai bežiūrint į jos mylimąjį vyrą. Jai buvo paruoštas kapas vietoje pavadinimu Hudžūn, prie Mekos. Muhammed   صلى الله عليه وسلم   įžengė į ją apžiūrėti ar viskas yra taip kaip turėtų būti, ir savo rankomis švelniai nuleido savo žmoną į duobę. Taip pasimirė Musulmonų “Motina”, kuri save visą paaukojo islamui.

Tais pačiais metais pasimirė Pranašo   صلى الله عليه وسلم  didysis rėmėjas ir užtarėjas - jo dėdė Abu Talib. Dviejų mėnesių laikotarpyje jis    صلى الله عليه وسلم  prarado pačius artimiausius savo šeimos narius, kurie buvo jo patys artimiausi kompanionai, rėmėjai ir geradariai. Be asmeninių praradimų ir netekčių, Muhammed   صلى الله عليه وسلم  buvo stipriai sunerimęs dėl Dieviškojo apreiškimo platinimo ir susidūrimo su laukiančiomis problemomis ir kliūtimis. Jo    صلى الله عليه وسلم  dėdė apsaugojo jį  sunkiais kritiniais momentais,  turėdamas įtakingų ryšių ir valdžios; o jo žmona dosniai leisdavo iš savo turto vardan Allah, ir ji suteikė jam  moralinę ir emocinę paramą. Jos namai jam   صلى الله عليه وسلم   buvo tarsi dangaus ramybė, kadangi ji prisiėmė visą atsakomybę rūpindamasi namais ir keturių dukterų užauginimu. Kuomet jis   صلى الله عليه وسلم   buvo užgauliojamas netikinčiųjų, ji jam  suteikdavo moralinę paramą ir tikėjimą. Viena Kureišių ledi, Khaulia bint Hakim, aplankė paguosti Pranašą   صلى الله عليه وسلم, ir pamačiusi jį  depresijos ir sielvarto būsenoje, pakomentavo apie tai. Jis   صلى الله عليه وسلم   atsakė, kad tai yra natūralu būti paveiktam jos praradimu, kadangi ji buvo mylinti mama- dabar jau paliktiems vaikams, ji buvo ištikima ir simpatinga žmona, kuri saugojo jo   صلى الله عليه وسلم paslaptis. Kad visa tai buvo tiktai natūralus ir žmogiškas jausmas, kurį jis  jautė prarasdamas ją ir pasigesdamas jos tokiais sunkiais laiko momentais. 

Pranašo   صلى الله عليه وسلم  Kompanionas perdavė, kad kada pranašui    صلى الله عليه وسلم  būdavo įteikta bet kokia dovana, jis   صلى الله عليه وسلم   iškarto nusiųsdavo tą dovaną kuriai nors Khadidžos draugei. Aiša yra sakiusi, kada jie paskersdavo ožka, Pranašas   صلى الله عليه وسلم  nusiųsdavo dalį mėsos kuriai nors iš Khadidžos رضي الله عنها draugių; ir kada ji kartą paklausė apie tai, jis   صلى الله عليه وسلم  atsakė: 

“ Aš laikau didelį rūpestį jos draugėms, nes Khadidža turi specialią vietą mano širdyje.”

A'iša رضي الله عنها yra pasakiusi, kad ji niekada nejautė tokio stipraus ir natūralaus moteriško pavydo nei vienai Pranašo   صلى الله عليه وسلم   žmonai, kokį ji jautė Khadidžai رضي الله عنها.

Ji taip pat perdavusi, kuomet Muhammed   صلى الله عليه وسلم   atsiliepdavo apie Khadidžą, jis   صلى الله عليه وسلم   visuomet kilniai apie ją kalbėdavo ir girdavo jos savybes, ir melsdavo jai atleidimo. 

Allah suroje Al-Fadžr sako apie pamaldžius tikinčiuosius:

“ O tas, kuris esi pilname poilsyje ir pasitenkinime! Grįžk pas savo Viešpatį - savimi patenkintas ir susilaukęs Dievo malonės! Įženk kartu  su mano pagerbtaisiais tarnais, įženk į mano Rojų.” (Koranas, 89: 27-30)

Autentiškas šatinis

Pranašo Žmona Zaineb - Khuzeima duktė

Pagal knygą " Didingos Islamo Moterys" 

Pranašas  pasakė:
" Allah man liepė vesti tik tokias Moteris, kurioms pažadėtas Rojus."

Zaineb buvo žinoma kaip ' susikrimtusiųjų ir vargšų  Motina' , kadangi ji šelpė tuos, kurie buvo trūkume.

Pranašas  pasakė, jog Allah jam liepė vesti tik tokias moteris, kurios nusipelnė Rojaus. Zaineb buvo moteris, kuri kitaip dar buvo vadinama "Varguolių ir elgetų motina", nes ji buvo dosniausia iš visų šeimos moterų.

Ji gimė 13 metų prieš Mohamed  tampant Allah pasiuntiniu. Kai jis  paskelbė, jog yra Allah pasiuntinys, tai sukėlė triukšmą  Mekoje. Netgi tie, kurie jį mylėjo ir gerbė, ir vadino jį   "patikimu" ir "teisingu", tapo jo  priešais, norinčiais jį nužudyti. Bet buvo ir tokių, kurie nedelsiant atsakė į jo šaukimą ir prisiekė savo ištikimybę jam ir Allah. Jie ragino kitus tikėti ir sakė, kad patys tiki jo  tvirtinimu.

Tarp tokių žmonių, kurie pirmieji pripažino jo  teisingumą buvo Zaineb, Khuzaimah duktė. Ji buvo  ištekėjusi už Abdullah bin Džiahaš. Šis gerbiamas Pranašo  bendražygis žuvo kankinio mirtim Uhud mūšio metu. Martyrų našlės ir vaikai rado prieglobstį pas kitus Pranašo  bendražygius, kurie jas vedė ir priglaudė jų vaikus. O Zaineb, po vyro mirties tapo Pranašo  žmona.

Hamnos ( Hamnah-Džiahaš duktė) vyras, taip pat buvo nukankintas Uhud mūšyje ir ji taip pat buvo apimta gilaus sielvarto. Tai matydamas Pranašas  pasakė:

"Vieta, kurią žmona laiko širdy savo vyrui, negali būti užimta niekieno kito."

Hamna pasakė jam giliai atsidūsdama, jog tai buvo dėl to, jog ji labai jaudinosi dėl jos našlaičiais likusių vaikų ir paprašė jo  melsti Allah, kad jai duotų kantrybės ir stiprybės. Pranašo  maldos už ją buvo priimtos, ir ji ištekėjo už garbingo Pranašo  bendražygio Talhah bin Abdullah. Jis buvo idealus vyras ir mylintis tėvas jos našlaičiams vaikams, likusiems nuo jos pirmo vyro.

Zaineb buvo tokioje pat sunkioje padėtyje, kaip ir Hamna, tik ji nesikreipė į jokį žmogų pagalbos. Ji patikėjo savo reikalus Allah ir atsidavė maldoms ir meditacijoms. Taigi, kai jai pasipiršo vienas iš geriausių vyrų, Pranašas ,  ji nesitvėrė džiaugsmu iš laimės, su kuria Allah ją apdovanojo.

Pranašas  ją vedė įteikdamas 400 dirhamų kraitį (dowry) ir jai buvo pastatyta pastogė netoli Hafsos ir Aišos namų. Taip ji prisijungė prie Pranašo  namiškių: dorų ir tyrų jo žmonų . Kilniajame Korane  Allah kalba apie Pranašo  žmonas:
" Allah trokšta tik pašalinti blogį iš tavęs, o šeimos nary, ir apvalyti tave su visišku apsivalymu." (Koranas, 33:33)

ir taip pat 

" O Pranašo žmonos, jūs esate ne kaip kiekviena kita moteris." (Koranas, 33:32)

Zaineb bint Khuzaimah dar prieš priimdama islamą buvo vadinama "varguolių ir elgetų Motina". Tai buvo todėl, kad ji negalėjo susitaikyti matydama alkaną ar nelaimės ištiktą žmogų. Ji buvo giriama to meto įžymių poetų eilėse. Ibn Kathyr rašė, jog ji tokį titulą užsitarnavo savo dosnumo ir labdaringų darbų dėka. Apie šią kilnę jos savybę buvo  dar labiau kalbama, kai ji priėmė islamą, kuris visada skatino labdaringumą.

Aiša ir Hafsa jau buvo Pranašo   šeimos narės ir jos pasveikino savo naują draugę ir stengėsi iš visų jėgų nuoširdžiai su ja draugauti. Jos žinojo, jog Pranašas  vedė Zaineb, nes ji buvo giliai sukrėsta dėl jos pirmo vyro mirties.  Dėka malonaus, šių dviejų kilnių moterų elgesio, jos širdgėla palengvėjo ir ji jautėsi nusiraminusi.

Zaineb išgyveno vos 8 mėnesius, po to kai ištekėjo už Pranašo . Jai buvo tik 30 metų, kai ji išėjo iš šio gyvenimo. Pranašas   pats pravedė laidotuvių maldas ir ji buvo palaidota Džanatul Baqi kapinėse. Khadidža buvo pirmoji jo žmona, kuri mirė Pranašui  gyvam esant, o Zaineb buvo antroji.

Allah bus jomis patenkintas ir jos Juo.

Vertimas darytas sesutės Selmos.

Lai Allah atlygina ją gausiai.

Koreguota Noros.

Autentiškas šaltinis 

Pranašo Žmona Hafsa - Umar ibn al Khatab Duktė

Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys", autoriaus Machmūd Achmed Ghadanfar, koreguota Šeicho Safiur-Rachman Al-Mubarakpuri

'' Vieną dieną Angelas Gabrielius aplankė Pranašą   ir perdavė jam a pie Hafsą:

           ' Ji dažnai pasninkauja ir meldžiasi , ir ji bus tavo žmona Rojuje taip pat'.''

                                                (Mustadrak Hakim 4/15)

Hafsah buvo Umar Faruk (Umar ibn al Khatab,antrasis kalyfas,po Pranašo  mirties) duktė ir dukterėčia kito žymaus Pranašo  bendražygio, Utman bin Mazūn, kuriam buvo pravesta laidotuvių malda paties pranašo saaw ir taip pat pats pranašas saaw jį  palaidojo Džanatul Baqi kapinėse- ir jam teko garbė būti pirmuoju sachabiu palaidotu šiose kapinėse. Jos dėdė iš tėvo pusės,Zaid bin Khatab,buvo musulmonų armijos generolas,žuvęs kankinio mirtim.Umar Farūk pripažino savo brolio pranašumą,kai jis pasakė,jog Zaid priėmė islamą anksčiau jo ir sulaukė kankinio mirties anksčiau jo. Abdullah bin Umar,kurį Pranašas  pavadino puikiu vyru,buvo jos brolis.

Hafsa buvo ypatingai religinga moteris,kuri paprastai praleisdavo dienas maldose ir pasninkavime. Ji puikiai rašė (tuomet nedaugelis tai sugebėjo), buvo iškalbinga ir atsidavusi islamo sekėja. Jos šeimoje buvo septyni Badr mūšio kariai:
jos tėvas -Umar bin Khattab, jos dėdė,iš tėvo pusės-Zaid bin Khatab, jos vyras- Khanees bin Hazafa, trys jos motinos broliai-Utham bin Mazūn, Qudamah bin Mazūn  ir Abdullah bin Mazūn, ir Sa'ib bin Abdullah bin Mazūn. Visi jie narsiai kovėsi Badr mūšyje vardan islamo ir Pranašas  pasakė,kad jie be abejo įžengs į Rojų.

Hafsah pasižymėjo tokiom kilniom savybėm ir geraširdiška prigimtim, jog Aiša yra pasakius, kad iš visų Pranašo žmonų, tik Hafsa galėjo su ja lygiuotis. Jos gyvenimas yra pavyzdys kitiems.

********

Penki metai prieš Pranašui  tampant Allah pasiuntiniu,vyko Kabos renovacija. Tuo metu kilo nesutarimu,kai atėjo laikas perkeltį Juodajį Akmenį į Kabą. Norinčių buvo daug, nes kiekvienas troško atlikti šį garbingą veiksmą. Todėl tarp genčių kilo nesutarimų. Galiausiai buvo nuspręsta,jog pirmas žmogus , kuris ryte įžengs į Allah Namą, galės perkelti Akmenį. Tai buvo Mohamed  , kuris tuo metu dar nebuvo Pranašas, tačiau nuo pat savo jaunystės metų buvo laikomas doru, sąžiningu ir išmintingu.
Taigi, kai jis įžengė pirmas, genčių vadai labai apsidžiaugė ir sutiko, kad jam teks ši garbė. Tačiau jis buvo per daug protingas ir nepriėmė skuboto sprendimo, kurio pasekmės galėjo ateityje sukelti nesutarimus tarp genčių. Jis paprašė atnešti didžiulę paklodę, padėjo Juodajį Akmenį į jos vidurį, tada paprašė visų genčių vadų palaikyti kiekvieną paklodės kampą ir pakėlus pernešti akmenį. Pakėlęs Juodąjį Akmenį Pranašas saaw įtvirtino jį į sienos nišą. Tai buvo labai paprastas ir talentingas sprendimas apie kurį visi kalbėjo.
Tuo pačiu metu kilmingojo kario Umar bin Khatab  šeimoj,kuris garsėjo savo kovinga dvasia, gimė mergaitė vardu Hafsa. Hafsa augo apsupta islamo dvasios, nes abu jos tėvai, jos dėdės ir tetos jau buvo priėmę naujajį tikėjimą.
Kai ji tapo pakankamai subrendusi, ji ištekėjo už Khanees bin Hazafa Sehmi. Pastarasis buvo įtakotas Abu Bakr Sadyk skleidžiamos dawos ir priėmė islamą.
Kai Kureišių lyderiai išgirdo,jog Khanees bin Hazafa tapo musulmonu, jie labai įniršo, todėl jam ėmė grėsti persekiojimai ir  kankinimai. Khanees bin Hazafa prisijungė prie pirmos grupės migrantų keliaujančių į Abisiniją. Tai buvo tuo metu,kai Pranašas  dar nebuvo pradėjęs mokinti naujokų atsivertusių į islamą. Khanees labai ilgėjosi Mekos, kurioje praleido savo vaikystę, jaunystę, todėl nusprendė sugrįžti.Vėliau jis susidūrė su negandomis, kurias patyrė naujos religijos sekėjai.
Po kurio laiko Pranašas  davė leidimą migruoti į Medina.Taigi Khanees pakluso šiam šaukimui ir migravo antrą kartą. Tuo metu jis buvo su savo žmona Hafsa. Medinoje jį svetingai priėmė Rafa'h bin Abdul Manzar  (vienas iš sachabių) ir apgyvendino savo namuose.

Kai Pranašas  persikėlė į Mediną, jis pirmiausia ėmėsi stiprinti draugiškus ryšius tarp migrantų ir juos priėmusių Medinos šeimininkų , Ansar (tai buvo nelengva,nes gentys prieš islamo atskleidimą ilgus metus kariavo tarpusavy).Taigi, Pranašas  išskyrė pavyzdžiu kitiems, Abu Abbas bin Džabyr Ansai ir Khanes bin Hazafa Sehmi, paskelbdamas juos islamo broliais. 
Jie abu buvo studentai-geriausios mokyklos-Pranašo mokyklos, ir abu buvo patyrę raiteliai mūšio lauke.

Abu sutuoktiniai, Khanees ir Hafsah mylėjo naująjį gyvenimą Medinoje. Hafsa rengdavo specialius susitikimus tam, kad įsimininti Korano ajas ir kada  jos būdavo apreikštos. Po to ji dėmesingai gilindavosi į ajatų reikšmę ir jų paaiškinimą. Jos vyras tuo metu entuziastingai ruošėsi Džihadui ir tobulino savo karinius sugebėjimus. Jis budriai stebėjo priešo judėjimą ir kiekvieną momentą buvo pasiruošęs sutikti juos akis į akį.
Mediną pasiekė naujienos, jog Mekos Kureišiai ruošiasi karui prieš musulmonus. Abu Džiahal prieš atakuodamas mažą musulmonų armiją, pasiekė Badr lygumą, ten įkūrė stovyklą trims die noms  paskerdė kupranugarius ir suruošė orgija su šokiais ir muzika prieš nušluojant mažą musulmonų kariuomenę .Jis tikėjo, jog jeigu žmonės išgirs apie jo didžiulę armiją, tai nei viena arabų gentis nedrįs jam priešintis. Netgi ir menką musulmonų armiją, išdrįsusią sukilti priešais jį, jis nusprendė pamokinti taip, kad jie niekada to nepamirštų. Tuo metu Pranašo  vadovaujama musulmonų armija taip pat pasiekė Badr vietovę ir netoliese įkūrė savo stovyklą prie vienintelio vandens šaltinio. Visa ką jie turėjo su savimi buvo stiprus tikėjimas Viešpačiu. Pasirodžius Abu Džahl su armija, Pranašas saaw meldėsi Visagaliui, kad jeigu ši jų mažoji armija bus sutriuškinta, nebeliks nei vieno iš jų, kurie šlovintų Jį (Allah). 

Khanees bin Hazafah, Umar Farūk ir Hafsos dėdės iš motinos ir tėvo pusės, jos pusbrolis, visi joe buvo dalis šio drąsaus būrio. Jos vyras buvo ryžtingai nusiteikęs laimėti mūšį Dievo malonei ir paleisti dulkėm Abu Džahal pajėgas. Musulmonai laimėjo, islamas triumfavo ir ši kova buvo pati įžymiausia  visoje istorijoje, nes maža prastai apsiginklavusi grupė žmonių laimėjo kovą prieš didelę ir gerai apsiginklavusią armiją.  Khanees bin Hazafah buvo rimtai sužeistas mūšyje. Pranašas pasiliko ten trims dienoms kol sužeistieji bus aprūpinti priežiūra ir po to jie leidosi atgal į Mediną.
Kai Hafsah išgirdo apie savo vyro herojiškus poelgius, ji labai apsidžiaugė, pašlovino jo narsą mūšyje, bet tuo pačiu ji supra to  kad jo sunki būklė reikalauja geriausios slaugos. Ji nelaukdama recitavo ajatą iš suros Al Anfal (8:10) ,kurios apreiškimas buvo susijęs su Badr mūšio įvykiais.
" Allah tai jums padarė tik gera žinia, kad jūsų širdys ilsėtųsi. Ir nėra pergalės, bet ji yra tik nuo Allah. Be abejo Allah yra Visagalis, Visa -Išmanantis." (8:10)

 Šie Allah žodžiai, žadantys pergalę, davė jai įkvėpimo ir ji laiminga toliau užsiėmė savo vyro slaugymu.

Po kelių dienų, jos vyras neatsigavęs nuo savo sužalojimų, prisijungė prie tų, kurie tapo apdovanoti amžinu gyvenimu. Kai Pranašas  sužinojo apie jo mirtį , jis surengė jo laidotuves Džanatul Baqi kapinėse, palaidojo jį šalia Hafsos dėdės, ir pats pravedė laidotuvių maldą.

Hafsah žinoma buvo palaužta sielvarto, tačiau būdama ištikima tikinčioji,ji pagarbiai pakluso Allah Valiai. Ji dar labiau atsidavė savo Kūrėjui ir dar daugiau nei anksčiau susikaupė ties maldom ir meditacijom. Tuo metu ji buvo vos dvidešimt vienerių metų amžiaus.

******************

Jos tėvui, Umar ibn al Khatab, buvo skaudu matyti savo dukrą tokioj būsenoj. Jos begarsė drąsa tokiom aplinkybėm, tylios maldos ir Korano studijos atspindėjo jos susitvardymą, dvasinį grožį ir nekaltumą, tačiau tai bylojo kartu ir liūdesį, kuris tapo dalimi jos gyvenimo.
Po gilių svarstymų Umar Faruk, nusprendė kreiptis į Uthman bin Affan, curio žmona Rukaija-Pranašo duktė, buvo nesenai mirusi. Jis manė, jog susijungdami , jie galės kartu palengvinti savo netekties skausmą. Taigi tai nusprendęs, jis nuėjo pas Uthman. Po oficialių pasisveikinimų ir užuojautos žodžių, dėl jo žmonos mirties, buvo paliesta jautri, Umar Faruk širdžiai tema. Išklausęs Uthman, jis nuleido akis ir kiek patylėjęs atsakė, jog jam reikia laiko apie tai pagalvoti.
Po keliu dienų, Umar Faruk sutiko ji ir paklausė apie savo pasiūlymą, tačiau Uthamn atsakė, jog dabar neplanuoja vesti.  Po šio atsakymo, Umar ibn al Khatab nuėjo pas Abu Bakr Siddyk ir  pasiūlė jam vesti savo dukterį. Tačiau jis taip pat nuleido žilgsnį ir nieko neatsakė.

Umar Faruk buvo labai nusiminęs ir susirūpinęs,kadangi abu vyrai arba vengė arba atsisakė vesti jo dukterį.  Su tokia nuotaika, jis nuėjo pas Pranašą  ir paaiškino savo nerimą ir susirūpinimą. Pranašas  šypsodamasis atsakė, jog jam nereikia jaudintis ir kad Allah rado jos dukrai geresnį vyrą nei Uthman ,o Uthman savo ruožtu irgi ras sau geresnę moterį nei Hafsa. Umar Faruk apsidžiaugė tai išgirdęs iš Pranašo  ,bet negalėjo suprasti, kas tas vyras galėtų būti.

Po kelių dienų Pranašas ištekino savo dukterį Umm Kulthom už Uthman. Umar Faruk suprato,  kad pirma pranašavimo dalis išsipildė, bet niekaip negalėjo rasti atsakymo į, koks vyras galėjo būti geresnis už Uthman.

Vieną dieną, Pranašas  pats pasipiršo jo dukrai Hafsai. Umar Faruk, negalėjo patikėti savo ausimis, jog jo dukrai bus suteikta garbė prisijungti prie kitų moterų, kurios buvo žinomos Tikinčiųjų Motinų vardais.
Aiša ir Sauda jau buvo Pranašo namų šeimos narėmis. Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa.

Taigi Hafsah ištekėjo už Pranašo 3-iais metais po Hidžros, prieš Uhud mūšį. Ji buvo maždaug dvidešimt dviejų metų amžiaus.

Umar ibn al Khatab įspėjo savo dukterį, jog ji niekada nebandytų varžytis su Aiša, Pranašo  mylimiausia žmona ir kuri buvo geresnė už ją visais aspektais. Jis liepė jai nuoširdžiai ją gerbti ir gyventi laimingai būnant šios garbingos šeimos nare.

Po įvykusios santuokos, Abu Bakr Sadyk sutiko Umar ibn al Khatab ir pasakė jam tiesą, jog Pranašas  minėjo norėjęs vesti Hafsą, ir dėl tos priežasties jis tylėjo, nenorėdamas išduoti pasitikėjimo. Jeigu aplinkybės būtų buvusios kitokios, jis be abejonės džiaugsmingai būtų sutikęs priimti šį santuokos pasiūlymą. Umar Farūk parodė savo džiaugsmą recituodamas šias Korano ajas:
" Taip yra dėl Viešpaties Malonės išbandyti mane ar aš esu dėkingas ar nedėkingas. Ir tas, kuris yra dėkingas, iš tiesų, jo padėka yra pačiam sau, o kuris yra nedėkingas - yra prarandantis tik pats sau. Iš tikrųjų mano Viešpats yra Turtingas, Apdovanojantis." (Koranas, 27:40)

************

Užėmusi Tikinčiųjų Motinos vietą, Hafsa dar daugiau susikoncentravo ties savo religijos studijavimu. Ji įsimindavo skirtingus ajatus, kai jie būdavo apreikšti ir savo pokalbius su Pranašu, kurie būdavo vedami, norint geriau suprasti islamą. Dažniausiai ji diskutuodavo apie iškilusius  skirtingus Šarijos klausimus.

Džabyr bin Abdullah Ansari yra perdavęs įvykį, kurį jam perdavė Umm Mubašer. Ji, Hafsa ir Pranašas sėdėjo kartu ir kalbėjo tarpusavyje. Pranašas pasakė, jog visi žmonės, kurie buvo davę Hudaibyjos priesaiką po medžiu, įžengs į Rojų, ir ne į Pragarą. Hafsa paklausė, kaip tai gali būti. Pranašas supyko, tačiau Hafsa neatstojo ir parecitavo ajatą iš suros Mariam (Marija):
" Nėra nei vieno  iš jūsų, kurie neperžengs  Pragaro."(Koranas, 19:71).
Atsakydamas Pranašas parecitavo sekančią ają iš suros Mariam:
"Tada Mes išgelbėsim tuos, kurie bijojosi Allah ir buvo paklusnūs Jam. Ir Mes paliksim nusidėjėlius įklimpusius iki kelių Pragare. "(Koranas, 19:72).

Ši naujiena, apie Hafsos ginčijimąsį su Pranašu  pasklido po Medina. Tą dieną Pranašas buvo labai sunerimęs,ir kai Umar ibn Al Khatab apie tai išgirdo, jis ėmė bartį savo dukterį. Ji atsakė, jog Aiša irgi tokia pat maniera kalbėdavo su Pranašu  .Tai išgirdęs, jos tėvas ją vėl įspėjo nekonkuruoti su Aiša, nei mėgdžioti ją, nes kitaip ji prisišauks bėdos. 

Tarp visų Tikinčiųjų Motinų-Aiša, Umm Habibah, Sauda ir Hafsa, priklausė Kureišių genčiai. Kitos buvo atėjusios iš kitų įvairiausių genčių.

Kiekvieną dieną, po Asr maldos, Pranašas  aplankydavo trumpai visas žmonas ,apžiūrėdamas ar joms ko nors netrūksta. Tuo laiku, tai buvo nusistovėjusi tvarka ir kiekviena nekantriai laukdavo jo atvykimo. Keletą kartų atsitiko taip, jog jis ilgiau užtrukdavo pas Zaineb. Aišą ėmė tai slėgti ir ji pakalbėjo apie tai su Hafsa ir Sauda. Jos susitelkė kartu ir išsiaiškino, jog vienas giminaitis atsiuntė Zyneb specialaus medaus, kuriuo ji kasdien vaišindavo Pranašą. Tai buvo jo mėgstamiausias saldėsis ir jis uždelsdavo jos namuose mėgaudamasis juo.
Aiša taip mylėjo Pranašą  ,jog ji negalėjo tverti, jog jis pas ją ateitų vėliau. Dėl šitokio dėmesio stokos,  ji negalėjo su juo apie tai tiesiogiai kalbėti. Todėl ji pasitarė su kitom dviem-Hafsa ir Sauda-ir jos nusprendė, jog kai jis ateis pas kiekvieną iš jų, jos pasakys, kad jam iš burnos sklinda keistas kvapas.
Kai Pranašas išgirdo tą patį dalyką iš jų visų trijų, jis nusprendė, jog dėl to kaltas medus, kurį jis valgė ir nusprendė jo atsisakyti. Jeigu tai būtų nutikę eiliniam žmogui, tai nebūtų sukėlę panašių padarinių jo gyvenime, tačiau tai buvo paskutinis Allah Pasiuntinys  ir jo kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas lėmė Šarijos istatymą visiems laikams  visiems musulmonams. Taigi tai turėjo specialią reikšmę.
To pasekoj, Allah atsiuntė jam priekaištą suros At Tahrym ajate:
"O Pranaše, kodėl tu uždraudei sau tai , ką Allah tau leido, siekiant pamaloninti  savo žmonas? Ir Allah yra iš visų labiausiai atleidžiantis, labiausiai Maloningas" (Koranas, 66:1)

Tai atsitiko tuo pačiu metu, kai Pranašas patikėjo Hafsai paslaptį ir įspėjo ją niekam apie tai nesakyti. Tačiau ji papasakojo tai Aišai. Tada Allah atskleidė Pranašui apie tai kas įvyko,sekančios suros At Tahrym ajate:

"Ir kai Pranašas atskleidė slaptą dalyką vienai iš savo žmonų,  ji tai papasakojo. Ir Allah leido jam tai sužinoti; Jis pasakė dalį, o kitą paliko. Po to, kai jis jai pasakė apie tai, ji paklausė: "Kas tau tai sakė?" Jis atsakė: "Visą Žinantis, Visą Suprantantis man tai pasakė." (Koranas, 66:3)

9-ais metais po Hidžros, dauguma Arabijos pusiasalio buvo valdomas islamiško centro, įsikūrusio Medinoje. Aruodai buvo pilni ir visi turtingieji keliaudavo į šį centrą iš skirtingų Arabijos regionų. Dauguma Pranašo  žmonų, ankstesniais laikais buvo išaugintos prabangoj ,todėl matydamos prabangą, jos nusprendė turinčios teisę vėl ja mėgautis. Kai Umar ibn al Khatab tai išgirdo, jis labai nusiminė ir pasakė savo dukteriai Hafsai, jog jeigu jai ko nors reikia, ji turi prašyti savo tėvo ir nereikalauti to iš Pranašo . Jis tą patį patarė ir kitoms Tikinčiųjų Motinoms, nekelti reikalavimų Pranašui  .Umm Salamai nevisiškai tai patiko ir ji jautė, kad Umar ibn al Khatab turėjo įprotį kištis į kiekvieną reikalą. Todėl ji  jam nuoširdžiai pasakė, jog jis turi susilaikyti nuo kišimosi į Pranašo  žmonų reikalus.

Tai buvo tuo metu, kai Pranašas  nukrito nuo arklio ir buvo sužeistas. Matydamas visus šiuos įvykius, jis nuspręndė pasitraukti į nuošalę, užsidarydamas kambaruje virš Aišos kambario.

Visas miestas bruzėjo nuo paskalų ir veidmainiai ėmė skleisti kalbas, jog Pranašas  išsiskyrė su visom savo žmonom. Visi jo bendražygiai buvo sunerimę dėl šios situacijos, bet nei vienas neturėjo drąsos nueiti ir tiesiai pakalbėti su Pranašu  . Galiausiai Umar ibn al Khatab, kuris pasižymėjo savo tiesumu, nuėjo pas Pranašą  ir paklausė, ar visi pasklidę gandai buvo tiesa. Jam palengvėjo, kai Pranašas  tai paneigė. Tada jis paprašė ar galintis šia gerą žinią pranešti kitiems musulmonams. Gavęs leidimą, jis džiaugsmingai paskelbė bendruomenei, kad yra viskas gerai su Pranašo  šeimyna.

Visas miestas buvo apimtas palengvėjimo, jog Allah Pasiuntinys  bet kuriuo atveju nebuvo įžeistas. Praėjus 29 dienoms  jis nusileido į Aišos kambarį. Ši paklausė šypsodamasi , kodėl jis atėjo anksčiau nei praėjo mėnuo. Tada jis atsakė, jog dažniausiai mėnulio mėnuo susideda iš 29 dienų.

Hafsa pažadėjo savo tėvui, jog ji niekada daugiau neprašys pagerinti jos išlaikymą ir šio pažado ji laikėsi iki pat savo gyvenimo pabaigos.

*************

Hafsa mirė 41-mais  metais po Hidžros būdama 59 metų amžiaus. Tuo metu, kai ją ištiko mirtis, ji laikėsi pasninko. Laidotuves pravedė Medinos gubernatorius Marvan bin Hakam. Abu Huraira ir Abu Sa'yd al Khudri, žymieji Pranašo bendražygiai, buvo tarpe tų, kurie nunešė įkapes į Džanatul Baqi . Jos du broliai Abdull bin Umar ir Asim bin Umar paguldė ją švelniai į jos paskutinę poilsio vietą. Salem bin Abdullah, Abdur-Rahmen bin Abdullah ir Hamza bin Abdullah, visi Abdull bin Umar sūnūs, taip pat dalyvavo laidotuvėse.

Taigi dora ir išsimokslinusi rašytoja, kilnaus Korano recituotoja, kuri pašventė save nuo pat jaunystės maldoms, pasninkui ir meditacijai, pateko į istoriją. Ši aja iš suros Al Kamar perduoda taiklų apibūdinimą šiai didingai Tikinčiųjų Motinai:
" Iš tiesų, dievobaimingas bus pačiam vidury Sodų ir Upių (Rojuje). Teisybės vietoj, netoli Visagalio Valdovo."(Koranas, 54:54-55)

Vertimas darytas sesers Selmos ir koreguotas Noros.

Autentiškas šaltinis