noradawa

noradawa

Wednesday, December 18, 2013

Pranašo Žmona Umm Saliama, Abu Umaijjah Duktė رضي الله عنها

Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys"



Pranašas صلى الله عليه وسلم  pasakė:"Allah man paliepė vesti tik Rojaus (nusipelniusiųjų) moteris."

Umm Saliama  رضي الله عنها   dalyvavo Rizvan priesaikoje, dėl to, ji nusipelnė Rojaus.

Jos tikras vardas buvo Hind bint Abu Umaijah, tačiau ji išgarsėjo Umm Saliama  رضي الله عنها    vardu. Ji buvo kilni, inteligentiška, išsimokslinus, išmintinga ir sumani. Ji buvo iš pradžių ištekėjusi už Abdullah bin Abdul Asad Makhzūmi  رضي الله عنه, kuris buvo žinomas Abu Saliama vardu. Jis buvo Pranašo صلى الله عليه وسلم tetos, iš tėvo pusės, Barrah bint Abdul Muttalib, sūnus. Taip pat jis priklausė tiems išrinktiesiems, kurie pirmieji priėmė islamą ir jis buvo vienuoliktu asmeniu taip pasielgti. Jis  رضي الله عنه pasižymėjo sąžiningumu, narsa, dosnumu, tolerancija ir kantrybe. Jis taip pat buvo "pieno brolis" pranašui صلى الله عليه وسلم.

Umm Saliama  رضي الله عنها   buvo viena iš pirmųjų, kurie priėmė islamą. Jos motina buvo Atika bint Amer Rabī'ah bin Mialik bin Khazymah. Jos tėvas - Abu Ummaijjah bin Abdullah bin Amr bin Makhzūm - buvo labai turtingas ir garsėjo arabų tarpe savo labdaringumu ir tarnyste visuomenės gerovei. Žmonės, kurie keliaudavo su juo, niekada nesinešdavo su savimi maisto ir kelionės reikmenų, nes jis visada su jais elgdavosi kaip su savo svečiais ir padengdavo visas išlaidas. Umm Saliama  رضي الله عنها , matyt, paveldėjo šiuos bruožus iš savo tėvo. Ji  رضي الله عنها   visada buvo maloni ir geraširdiška savo kaimynams. Kai ji ištekėjo už žymaus ir drąsaus, pasiturinčios ir kilnios Makhzūm šeimos sūnaus, ji elgėsi draugiškai savo naujų namiškių atžvilgiu, skleisdama aplinkui malonią ramybę. Namuose tvyrojo linksmumo ir meilės sfera tarp nesenai susituokusios poros.

Bet dalykai iš emės pasikeitė, kai pora priėmė islamą.Visa giminė nusiteikė prieš juos, atsirado jiems blogo ir pikto linkinčiųjų, tokių kaip Valyd bin Mughairah Makhzūm, kuris pradėjo kelti  porai problemas. Galiausiai, kai visi reikalai artėjo link blogiausio, pranašas صلى الله عليه وسلم  patarė savo pasekėjams emigruoti į Abisiniją, kur gyveno krikščionių karalius, garsėjęs savo tolerancija naujajai religijai. Šešiolika žmonių susirinko šiai istorinei pirmajai kelionei, islamo pasekėjai-dvylika vyrų ir keturios moterys. Šią garbę turėjo šie žmonės:

 1. Utmān bin Affan  رضي الله عنه.
 2. Abu Hudaifah bin Utbah  رضي الله عنه.
 3. Abu Saliama Abdullah bin Abdul -Asad Makhzūmi  رضي الله عنه.
 4. Amir bin Rabī'ah  رضي الله عنه.
 5. Zubair bin Avam  رضي الله عنه.
 6. Mus'ab bin Umair  رضي الله عنه.
 7. Abdur -Rachmān bin Auf  رضي الله عنه.
 8. Utmān bin Auf  رضي الله عنه.
 9. Abu Sibrah bin Abi Rachmān  رضي الله عنه.
10. Hatib bin Amr  رضي الله عنه.
11. Suchail bin Vahhab.
12. Abdullah bin Masūd.

Sekančios yra šios kilnios moterys, kurios sudarė dalį grupės:

1. Rukaijja bint Muchammed  رضي الله عنها, Utmān bin Affān žmona.
2. Sehlah bint Suchail  رضي الله عنها, Abu Hudaifah bin Utbah žmona.
3. Umm Saliama  رضي الله عنها, Abu Saliama žmona.
4. Laila bint Abi Hašmah  رضي الله عنها, Amer bin Rabī'ah žmona.

Kai šios grupės karavanas pasiekė vandenyno krantus, du prekybiniai laivai buvo pasiruošę išvykimui. Jie įsėdo į laivą ir patraukė link Abisinijos. Sekančią emigrantų grupę, kuri patraukė į Abisiniją, sudarė aštuonesdešimt trys vyrai ir devyniolika moterų. Džafar bin Abi Tālib buvo jų tarpe.

Umm Saliama  رضي الله عنها   gyvenimas Abisinijoj praėjo taikiai, be persekiojimų dėl jos religijos. Tenai ji pagimdė savo pirmąją dukterį, kurią pavadino Zaineb, po to ji turėjo sūnų, kuris gavo jos ir jos vyro vardą. Sekantis sūnus buvo Umar, paskiausiai jie sulaukė dukters, kurią pavadino Durrah. Taigi gyvenimas tuo laiku buvo labai sklandus, slinko ramiai, taikoj ir ramybėj. Abisinijos valdovas, Nadžaši, buvo labai draugiškas emigrantams. Išgirdę šias naujienas, bedievių lyderiai buvo įsiutę. Jie suprato, jog musulmonai tapo jiems rimtu grėsmės šaltiniu. Todėl jie nusprendė griebtis tvirtų priemonių tam, kad sulaikytų kylančią islamo bangą. 

Po ilgo svarstymo buvo sukurtas veiksmų planas. Jie nusiuntė vadovaujantį Arabų pasauliui politinį lyderį Amr bin Ās ir  Abdullah bin Abi Rabī'ah su brangiomis dovanomis pas Nadžiašį, tam kad įtikintų jį perduoti musulmonų migrantus jų globai. Prieš susitikdami valdovą asmeniškai, jie susitiko su jo svarbiais patarėjais ir dvasininkais, kuriuos taip pat gausiai apdovanojo. Taip buvo padėtas pamatas pasiruošiant galutiniam susitikimui su pačiu Nadžaši. Jie pateikė savo požiūrį ir argumentus  griežtai reikalaudami  migrantų suėmimo ir prašė jų įtikinti tuo jų vadą (Nadžašį). Dvasininkai ir ministrai absoliučiai  jiems pritarė ir pažadėjo pagalbą.

Galiausiai jie prisistatė prieš patį Nadžašį, ir po dovanų įteikimo ir išaukštinančių pagyrų, jie išdėstė savo reikalą. Pabėgėliai musulmonai, kurie buvo persekiojami dėl jų religinių įsitikinimų, buvo apkaltinti esant išprotėjusiais maištininkais, kurie dėl savo eretiško (klaidingo ar atskalūniško) požiūrio sėja nesantaiką tarp šeimų ir genčių.  Kad tėvai priešpastatomi prieš savo sūnūs, ir kad brolis kovoja  prieš savo brolį. Kad jie atsiskyrė nuo savo protėvių tradicijų ir tikėjimo, ir pradėjo sekti kažkokiu nauju keistu tikėjimu. Kad dėl  geranoriškumo ir liberalaus Nadžašio  požiūrio, jiems buvo leista apsigyventi jo šalyje, bet anot Kuraišių, jais negalima pasitikėti. Jie gali pridaryti problemų jo šalyje, nes jie taipogi atmeta ir krikščionių tikėjimą. Todėl geriausias sprendimas būtų, kad juos atiduotų Kuraišiams, kurie geriausiai žino, kaip su jais pasielgti.

Nadžiaši išklausė savo dvariškių nuomones, kurie vieningai sutiko su Kuraišių požiūriu, jog tai buvo vidinis ginčas, ir kad politiniai pabėgėliai turėtų būti perduoti  Kuraišių atsakomybėn.
Nadžaši buvo didžiadvasis, įžvalgus ir nuoširdus vyras. Taigi jis pakvietė pabėgėlių lyderį išsakyti savo poziciją. Delegacija išsirinko tam reikalui savo lyderiu- Dža'far bin Abi Tālib. Kada delegacija pasiekė Nadžašio teismo rūmus, jie palinkėjo jam gero ir atsisėdo į savo vietas. Amr bin Ās iš kart rado juose trūkumus ir apkaltino juos, sakydamas, kad jie esą per daug arogantiški. Anot jo, jie turėtų išreikšti priimtiną elgesio manierą teisme ir nusilenkti prieš valdovą. Nadžaši paklausė jų, kodėl jie neatlieka priimtino elgesio etiketo prieš karališką asmenį. Džafar atsakė, jog jie tiki, kad nusilenkti galima tik prieš Kūrėją ir prieš nieką kitą iš Visagalio kūrinių. Priešingu atveju, tai prilygtų garbinimui kažką kitą, nei Allah.

Nadžiaši pasakė, jog jis girdėjo, kad jie priėmė keistą, naują tikėjimą. Džafar išraiškingai paaiškino jam islamo principus. Jis pasakė:

"O jūsų karališkoji kilnybe, mes buvome necivilizuoti žmonės, kurie garbino stabus, valgė dvėselieną ir lėbavosi pijokavimo orgijose. Vidiniai ir genčių feodalai buvo su mumis vieningi tame ir tai galėjo tęstis toliau dar šimtus metų. Mes nepalaikėm gerų santykių su savo pažįstamais ir giminėmis, mes užmiršom, kad mūsų kaimynai turi teisę į mus. Egzistavo laukiniai įstatymai - kieno galia, to ir valdžia. Trumpai tariant, mes gyvenom kaip žvėrys. Tada Allah mums atsiuntė pranašą صلى الله عليه وسلم, kuris atvedė mus į teisingą kelią. Jis صلى الله عليه وسلم  buvo vienas iš mūsų tarpo, gerai mums žinomos genties ir šeimos. Mes visi žinojom, jog jis صلى الله عليه وسلم buvo nepaprastai sąžiningas, doras ir kuklus vyras. Jis صلى الله عليه وسلم  pakvietė mus garbinti Allah, visada sakyti tiesą, būti dorais savo reikaluose ir tęsėti pažadus. Jis صلى الله عليه وسلم  mokė mus tai, kas yra leistina ir mokė susilaikyti nuo to, kas draudžiama. Jis صلى الله عليه وسلم  pasakė, jog našlaičiai, varguoliai, nelaimės ištiktieji ir moterys -visi turi teisę visuomenėje, ir kad yra  neteisinga atimti jų teises. Jis صلى الله عليه وسلم  mokė mus vertinti skaistybę ir padorumą, ir liepė susilaikyti nuo šmeižimo ir apkalbų. Jis صلى الله عليه وسلم  pasakė, jog mes turėtumėm prisimint Allah savo maldose ir pasninkavime. Kad mes turėtume mokėti savo menkus mokesčius taip, kad būtų tolygus pinigų pasiskirstymas. Ir netrukus,  mes patapome naujais žmonėmis. Neteisėti įstatymai, nusikaltimai, nuolatiniai konfliktai-viskas buvo pamiršta. Tie patys žmonės dabar tapo rūpestingi bendruomenės nariai, kiekvienas troško savo broliui to paties, ko ir pats sau.
Mūsų tauta atsisuko prieš mus pačius, dėl mūsų doro elgesio ir ėmė mus kankinti. Tačiau, mes nesutikome vėl paskęsti tame amoralumo ir blogio liūne ir, kada persekiojimai pasiekė savo aukščiausią tašką, mes nusprendėme pabėgti ir ateiti pas tave, nes mes girdėjome, jog tu valdai teisingai, esi tolerantiškas, kupinas užuojautos ir svetingas pabėgėliams."

Nadžaši tada atsakė, jog jis yra girdėjęs, kad jų pranašą صلى الله عليه وسلم  yra pasiekę apreiškimai nuo Dievo ir, kad jis norėtų pasiklausyti keleto iš jų. Dža'far pasinaudojo pasitaikiusia proga ir parecitavo Surą "Marijam" tokiu širdį veriančiu balsu, jog Nadžaši ėmė verkti krūpčiodamas ir ašaros ritosi jo skruostais per barzdą. Dvariškiai buvo be žado. Galiausiai, atgavęs savikontrolę, Nadžaši pasakė, jog jo nuomone, šitie ajatai ir tie, kurie yra Biblijoje, yra iš to paties Dieviškojo šaltinio. Jo rūmų dvariškiai buvo priblokšti, jog Muchammed صلى الله عليه وسلم  ne tik  pritraukė ir apkerėjo Mekos žmones, bet ir jų vadovą. Tada Nadžaši pasakė Kuraišių pasiuntiniams, jog šie žmonės yra gero charakterio ir gali likti gyventi Abisinijoje tiek ilgai, kiek patys panorės. Dar daugiau, jis pasakė ir toliau juos ginsiąs būtinumo atveju, o delegacija iš Mekos galinti atsiimti savo dovanas ir grįžti atgal. Netgi jeigu jam kažkas duotų kalną aukso, jis neiškeistų šių teisingų žmonių į tai ir jų jiems neatiduotų. Amr bin Ās ir Abdullah bin Abi Rabī'ah pasijuto labai pažeminti po šio atviro paniekinimo ir ėmė žvilgčioti vienas į kitą. Kaip jie pažvelgs savo vadams į veidus po to, kai žlugo jų misija? 

Visas jų sąmokslas nuėjo niekais. Tada jie išvyko, bet ne atgal namo. Jie negalėjo taip paprastai pasiduoti ir ėmė svarstyti naujas strategijas, kad suvestų savo galus. 

Galiausiai Amr kilo įdėja. Jis pasakė, jog jis  pasakys kai ką Nadžašiui, kas jį tikrai įsiutins. Jis buvo įsitikinęs, jog jo planas nežlugs. Abdullah paklausė, ką jis pasakysiąs karaliui. Amr atsakė, jog Musulmonai laiko Isą (Jėzų- عليه السلام) žmogumi ir Allah tarnu, tačiau Krikščionys vadina jį Dievo sūnum. Jie manė, jog šis naujas pareiškimas turėtų galiausiai pakeisti Nadžašio nuomonę. Jis pasakė, jog visas dvaras turėtų būti paveiktas šio naujo pareiškimo.

Kitą rytą, kai jie pasiekė Nadžašio rūmus, jie pasveikino jį ir pakišo šią informaciją taip, tarsi būtų užmiršę pasakyt tai aną kartą. Jog tie musulmonai yra tokie įžūlus, jog atsisako pripažinti Isą Dievo sūnum ir teigia, jog jis buvo paprasčiausias mirtingasis ir Allah tarnas. Jie paprašė karaliaus pašaukti musulmonus ir paklausti jų nuomonės apie tai, kas buvo Isa  عليه السلام.

Musulmonai buvo pašaukti į rūmus ir paklausti apie Isą  عليه السلام  statusą. Džafar atsakė, kad jų pranašas صلى الله عليه وسلم  sakęs jiems, jog jis buvo tarnas ir Allah pasiuntinys; ir jis taip pat buvo dvasia, ir Allah Žodis. Nadžaši buvo toks laimingas išgirdęs šį pilną atsakymą, jog stuktelėjo savo palmės šaka į grindis ir sušuko, jog tai ką jis išgirdo yra visiška tiesa ir nebuvo absoliučiai jokio skirtumo tarp jų pareiškimo ir to, ką Isa  عليه السلام  yra apie save apreiškęs. Tada jis pasakė musulmonams migrantams, jog jie  gali likti gyventi jo šalyje su  taika ir prielankumu, ir kad niekas nedrįs jiems pakenkti netgi pačiu menkiausiu būdu. Tada jis atsisuko į Kuraišių atstovus ir pasakė, jog jie gali grįžti atgal į savo šalį su savo dovanomis; Allah malonės dėka, jie patys turintys pakankamai ir netgi dar daugiau.

Sutrikusi delegacija grįžo atgal nieko nepešę, jų misija buvo žlugusi! Umm Saliama  رضي الله عنها  užrašė šią įsimintiną pirmąją musulmonų migraciją ir apibudino Nadžiašio kilnumą tokiu vaizdžiu būdu, jog tai tapo neatskiriama ir svarbia islamo istorijos dalimi.

Umm Saliama  رضي الله عنها  yra perdavusi, jog jų gyvenimas Abisinijoj buvo labai ramus ir Nadžaši buvo jiems labai geras, bet jie visą tą laiką ilgėjosi Mekos. Jie nepaliaujamai laukė, kada įsigalės taika ir jie galės grįžti į savo mylimą šalį. Vieną dieną juos pasiekė žinia, jog Umar bin Khatāb  رضي الله عنه priėmė islamą ir kad situacija Mekoje visiškai pasikeitė. Buvo kalbama, jog dėl Umar  رضي الله عنه  autoriteto ir įtakingumo baigėsi musulmonų persekiojimai. Jie visi be galo džiaugėsi šia gera žinia. Umm Saliama  رضي الله عنها  užrašė, jog  jie nusprendė patraukti atgal link savo namų. Utmān bin Affān  رضي الله عنه su savo šeima taip pat išvyko su jais. Pakeliui į Meką, jie suprato, jog viskas buvo paremta tik gandais, o iš tikrųjų situacija pasidarė dar blogesnė negu buvo prieš tai. Musulmonams buvo priskiriami didžiausi nusikaltimai ir persekiojimai. Tačiau jau buvo per vėlu.

Priimtos tradicijos liudijo, kas iš tikrųjų atsitiko. Netikintieji girdėjo pranašo صلى الله عليه وسلم  recituojamus ajatus (eilutes) iš Kilniojo Korano ir nesąmoningai puolė kniūbsčiomis po vienos ajos (eilutės) kartu su juo صلى الله عليه وسلمKaip ir būna su visais gandais, toks poelgis buvo išpūstas ir virto naujiena, jog Kuraišiai priėmė islamą. Tačiau realybėje buvo ne taip.

Išvarginti pastovių problemų, jie nusprendė grįžt atgal į Abisiniją. Tai buvo tuo metu, kai pranašas صلى الله عليه وسلم  liepė ištikimiems musulmonams migruoti į Mediną. Delegacija iš ten atnešė žinią, jog tie, kurie prisiekė ištikimybę Allah ir jo pranašui صلى الله عليه وسلم  Akaboje, pakvietė musulmonus persikelti gyventi ten, ir pranašas صلى الله عليه وسلم  tai priėmė. Medinos Ansarai (taip jie buvo pradėti vadinti) pasakė, kad pasirūpins savo migrantais broliais.
Abu Saliama  رضي الله عنه išvyko ant kupranugarių su savo šeima į Mediną. Kai jos (Umm Saliama) giminės nariai pamatė tai, jie pačiupo kupranugarį už apynasrio ir pasakė jam, jog jis galįs eiti kur panorėjęs, tačiau jų dukterį turi palikti. Jie pasakė, jog viskas atrodo tarsi  pajuoka, jis visada tai vienur tai kitur keliauja, tai į Abisiniją, tai į Mediną. Atrodė, kad jis niekada nesuteiks jai ramaus nusistovėjusio gyvenimo.

Abu Saliamos giminaičiai buvo įsiutę. Jie atėjo ir paėmė iš jos sūnūs sakydami, jog  ji  رضي الله عنها  negalinti jų pasiimti su savimi, nes jie yra jų kraujas ir kūnas, ir jie užauginsią juos. Taigi, akimirksniu, visa šeima atsidūrė trijose skirtingose vietovėse. Abu Saliama  رضي الله عنه išvyko į Mediną, jo žmona  رضي الله عنها  buvo palikta su jos tėvais ir sūnūs buvo su seneliais. Tai buvo toks šokas-būti atskirtai nuo savo vyro ir sūnų-jog ji negalėjo nustoti raudojusi. Kiekvieną dieną ji  رضي الله عنها  eidavo į tą vietą, kur jos vaikai ir jos vyras buvo atskirti nuo jos ir raudodavo dėl jų.

Vieną dieną, vienas jos genties narys ėjo pro šalį ir pamatęs ją sielvartaujančią, paklausė, kas jai nutiko. Ji  رضي الله عنها  papasakojo jam apie savo padėtį. Tada jis nuėjo pas  abiejų šeimų genties vyresniuosius ir papriekaištavo jiems už jų žiaurų elgesį su šia kilnia ir bejėge moterim. Jo emocionalus ir stačiokiškas išsiliejimas privertė juos susimąstyti, kokie jie buvo neteisūs ir jie atsileido. Jie atidavė jai atgal jos sūnūs ir jos šeima taip pat leido jai išvykti į Mediną.

Bet kaip gi ji galėjo keliauti viena? Niekas nenorėjo jos lydėti. Galiausiai įgavusi drąsos ir guosdama save tuo, jog jos sūnūs yra su ja, ji  رضي الله عنها  susiruošė vykt į Mediną. Kai ji pasiekė Tanym vietovę, ji sutiko Utmān bin Talhah Abdar'į, kuris tuo metu dar nebuvo priėmęs islamo. Jis paklausė jos, kur ji viena keliaujanti. Ir ji  رضي الله عنها  atsakė, jog vykstanti pas savo vyrą. Jis nustebo, kad nei vienas jos šeimos narys jos nelydėjo. Ji atsakė, jog nei vienas nesutiko vykti su ja ir ji visiškai pasikliovusi ir atsidavusi Visagaliui Allah, kuris buvo jos Gynėjas ir Globėjas ir tik Jis gali ją apsaugoti. Utmān bin Talhah Abdari paėmė kupranugarį už pavadžio ir pasakė, kad jis padės jai pasiekti tą vietą.

Umm Saliama  رضي الله عنها  pasakė, jog tokio padoraus, tyros širdies vyro, be menkiausio jame blogio pėdsako, būtų buvę sunku rasti. Kai jie pasiekdavo poilsio vietą, jis pririšdavo kupranugarį prie medžio ir pasitraukdavo toli, kad galėtų pagulėti ir pailsėti. Taigi ji taip pat turėjo kažkiek privatumo, kad galėtų pailsėt ir atsipalaiduot su savo vaikais. Kai ateidavo laikas pratęst kelionę, jis atvesdavo kupranugarį ir priversdavo ji atsitūpti. Kai tik ji  رضي الله عنها  užlipdavo su vaikais ant kupranugario nugaros, jis paimdavo apynasrį ir pradėdavo eiti. Po keletos dienų jie pasiekė Kubą, kuri buvo Medinos apylinkėse. Tenai buvo įsikūręs Banu Amr bin Auf. Jis pasakė, kadangi Abu Saliama  رضي الله عنها  yra taip pat ten, jis galėsiąs ją palikt ir grįžt atgal. Umm Saliama  رضي الله عنها  savo knygoje perdavė, jog jo mandagus elgesys ir gerumas, ją giliai paveikė. Kai galiausiai ji pamatė savo šeimą, po tokio ilgo laiko, jos džiaugsmui nebuvo galo. Taigi ši išskirta šeima vėl buvo kartu, ir jų vaikai turėjo progą augti gerai auklėjami, nes tik susivienyję ir laimingi tėvai gali tai suteikti.

Abu Saliama  رضي الله عنه dalyvavo Badr mūšyje ir po to dar kartą turėjo garbės kautis vardan islamo Uhud mūšyje. Bet pastarajame mūšyje, ietimi į šoną, jį rimtai sužeidė Abu Usama Džašmi. Mėnesį jis  رضي الله عنه buvo gydomas, tačiau nebuvo naudos. Paviršiuje žaizda gijo, tačiau viduje pūliavo. Praėjus vos dviems mėnesiams po Uhud mūšio, pranašas صلى الله عليه وسلم  gavo žinią, jog Banu Asad planuoja pulti musulmonus. Jis صلى الله عليه وسلم  liepė savo vyrams pasiruošti mūšiui ir paskyrė Abu Saliama  رضي الله عنه vadovauti musulmonų armijai, nepaisant to, kad buvo galima rinktis iš esamų -tokių  gerbiamų ir patyrusių- didvyrių, kaip Abu Ubaidah bin Al Džarah ir Sa'd bin Abi Vakas. Kai pranašas صلى الله عليه وسلم  padavė Abu Saliamai  رضي الله عنه armijos vėliavą, jis صلى الله عليه وسلم  trumpai nupasakojo mūšio strategiją. Jis صلى الله عليه وسلم  liepė jam įkurti stovyklą pasiekus Banu Asad teritoriją, tuomet užpulti juos anksčiau jų, nesuteikiant jiems progos tai padaryti pirmiems. Abu Saliama  رضي الله عنه  pakluso Pranašo صلى الله عليه وسلم  nurodymams ir su savo būriu, kurį sudarė 150 vyrų, užpuolė Banu Asad, iškart peržengę jų sieną. Kovojančiųjų Mudžahidyn (kareivių), kurie prisiekė laimėti ar mirti besistengiant laimėt, kardų skambėjimas ir mūšio verksmai, sukėlė Banu Asad nuostabą ir virto jam tikru išbandymu. Tai buvo lemiamas mūšis vardan islamo, šis mūšis turėjo tapti revanšu už pralaimėtą Uhud mūšį. Lemiama pergalė buvo esminis dalykas, tai galėjo padaryti įspūdį gentims, esančioms aplinkinėse teritorijose. Taigi kiekvienas mudžahidas atidavė gyvenimą tam, kad kovoti ir laimėti. Abu Saliama  رضي الله عنه pamiršo savo sužeistą šoną ir narsiai kovėsi; jis skriejo kaip žaibas ir priešai krito žemėn nuo jo kardo. Tačiau jo žaizda buvo užgijusi tik paviršiuje, todėl pradėjo kraujuoti. Mūšis buvo laimėtas ir Banu Asad buvo sutriuškintas. Musulmonams atiteko užkariautas didis (vertingas) karo grobis.  Po 29 dienų, 8-tą Safar mėnesio dieną, 4-taisiais metais po Hidžros, musulmonų armija sugrįžo į Mediną. Abu Saliama  رضي الله عنه buvo visiškai išsekęs. Umm Saliama  رضي الله عنها   smarkiai susirūpino pamačiusi jo sunkius sužalojimus.

Abu Saliama  رضي الله عنه buvo labai sunkios būklės, kai pranašas صلى الله عليه وسلم  atėjo jo aplankyti. Jis صلى الله عليه وسلم  suprato, jog Abu Saliama  رضي الله عنه miršta, todėl glostė jo rankas, norėdamas jį paguosti. Pranašas صلى الله عليه وسلم  meldėsi už jį ir Abu Saliama  رضي الله عنه taip pat meldėsi prašydamas Allah duoti jo šeimai gynėją ir aprūpintoją, tokį kaip jis. Jis taip pat prašė Allah duoti Umm Saliamai  رضي الله عنها  vyrą, kuris jai nesuteiktų nei skausmo, nei sielvarto.

Po šios maldos Abu Saliama  رضي الله عنه mirė. Pranašas صلى الله عليه وسلم  užmerkė jo akis.

Umm Saliama  رضي الله عنها  dažnai galvodavo apie savo vyro paskutinę maldą stebėdamasi, kas galėtų būti geriau nei Abu Saliama  رضي الله عنه. Ji paklausė Pranašo صلى الله عليه وسلم, ko ji sau turėtų prašyti iš Allah. Jis صلى الله عليه وسلم  pasakė jai melstis prašant Allah atleidimo sau ir Abu Saliamai  رضي الله عنه, ir prašyti Allah suteikti jai geresnę ateitį.
Umm Saliama  رضي الله عنها  sakiusi, kad ji meldėsi ir Allah išklausė jos maldų. Kai ji pabaigė nustatytą laukimo periodą, Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه pasiuntė jai prašymą tuoktis, tačiau ji  رضي الله عنها  atsisakė. Tada Umar bin Khatāb  رضي الله عنه pasipiršo jai, tačiau ir jam ji atsakė. Tada jai pasipiršo pranašas صلى الله عليه وسلم. Ji pasakė, jog  ryšium su jo صلى الله عليه وسلم  pasiūlymu, ji turinti tris sąlygas. Ji buvo temperamentinga ir turėjo karštą būdą. Ji jautėsi galinti būti šiurkšti Allah pasiuntiniui, ir to pasekoj prarasti visus apdovanojimus už savo gerus darbus. Antra, ji buvo pagyvenusi moteris ir trečia, ji turėjo daug vaikų. Pranašas صلى الله عليه وسلم  atsakė, jog jis صلى الله عليه وسلم  melsis Allah, ir Allah noru, jos temperamentas nuslūgs. Kalbant apie amžių, tai jis صلى الله عليه وسلم  ir pats buvo pagyvenęs vyras, o trečią-dėl jos vaikų-tai būtent dėl to jis صلى الله عليه وسلم  jai ir pasipiršo. Jis صلى الله عليه وسلم  norėjo tapti jos gynėju ir dalintis atsakomybe. Umm Saliama  رضي الله عنها  užrašė, jog šis atsakymas suteikė jai didelį džiaugsmą, taigi jai teko garbė tapti pranašo صلى الله عليه وسلم  šeimos nariu. Allah atsakė į jos ir Abu Saliama  رضي الله عنه maldas; ji ištekėjo už pranašo صلى الله عليه وسلم  Šavalio mėnesį, 4-taisiais  metais po Hidžros.

***************
A'iša  رضي الله عنها  yra perdavusi, jog pranašas صلى الله عليه وسلم  turėjo įprotį  grįždamas po Asr maldos, aplankyti kiekvieną iš savo žmonų paeiliui. Jis  صلى الله عليه وسلم  pasiteiraudavo apie jų gerovę ir paklausdavo, ar joms ko nors reikia. Jis صلى الله عليه وسلم  pradėdavo nuo Umm Saliamos  رضي الله عنها  namo, kadangi ji buvo seniausia iš visų, ir užbaigdavo savo kelionę A'išos  رضي الله عنها  namuose.

Umm Saliama  رضي الله عنها  dėl savo grožio, žinių ir išminties, užėmė kilnią poziciją. Po Hudaibyjos paliaubų, pranašas صلى الله عليه وسلم  liepė savo bendražygiams paaukoti gyvulius, kuriuos jie atsivedė tam tikslui ir nusiskusti savo galvas. Bet jie visi nerodė noro paklusti jo صلى الله عليه وسلم nurodymui ir nekilo to daryti. Umm Saliama  رضي الله عنها , pamačiusi tokią situaciją,  patarė pranašui  صلى الله عليه وسلم , jog jis صلى الله عليه وسلم  geriau niekam  nieko nesakytų, o paprasčiausiai išėjęs iš palapinės atliktų aukojimą ir  nusiskustų galvą. Tada jis صلى الله عليه وسلم  galės pamatyti, kokį rezultatą duos jo صلى الله عليه وسلم  veiksmai. Nutiko taip, kaip ji ir tikėjosi-visi bendražygiai, vienas po kito pasekė pranašu صلى الله عليه وسلم.

Umm Saliama  رضي الله عنها  buvo labai sumani ir išmintinga moteris. Ji buvo išsilavinusi ir pasiaukojusi skurstančiųjų gerovei ir labui.
Keletą Kilnojo Korano ajatų buvo apreikšta pranašui صلى الله عليه وسلم, kai jis buvo jos namuose: 

"Allah tik nori likviduoti jums jūsų nuodėmes, o Pranašo šeimos nariai, ir apvalyti jus skradžiai."(Koranas, 33:33)

Keli ajatai, kurie buvo apreikšti jiems esant kartu, yra Suroje At-Taubah:

"Ir tie, kurie pripažino savo nuodėmes, jie sumaišė savo gerą poelgį su kitu, kuris buvo blogas. Galbūt Allah atsisuks į juos su atleidimu. Be abejonės, Allah yra Visa-Atleidžiantis, Pats Gailestingiausias." (Koranas, 9:102)

Taip pat:

 "...Allah atleido ir tiems trims, likusiems, kuriems buvo atidėta iki tam tikro laiko, kai sustitraukė jiems žemė, nežiūrint į tai, kad ji plati. Susispaudė jų sielos, ir suprato jie, kad nėra slėptuvės nuo Allah, išskyrus pas Jį patį. Paskui Jis atleido jiems, kad jie galėtų atgailauti. Be abejo, Allah Priimantis atgailą, Maloningas!" (Koranas, 9:118)

Ši aja (9:118) išreiškia trijų asmenų- Ka'b bin Mialik, Hilial bin Umaijjah ir Mararah bin Ar-Rabi- atsidavimą Dievui nuoširdžiai atgailaujant. Šie trys pranašo صلى الله عليه وسلم  bendražygiai, be jokios pagrįstos priežasties, vengė prisijungti prie musulmonų armijos Tabuko mūšyje. Dėl to juos atstūmė (nekalbėjo su jais) pranašas صلى الله عليه وسلم  ir jo bendražygiai. Jie jautėsi tokie kalti, jog nepaliaujamai meldė dieviškojo atleidimo ir galiausiai Allah jiems atleido. Pranašas صلى الله عليه وسلم  tuomet miegojo Umm Saliama  رضي الله عنها  namuose, kada jam صلى الله عليه وسلم  buvo apreikšta ši aja. Jis صلى الله عليه وسلم  pabudo vėlai naktį ir pasakė jai, jog tų trijų kompanionų maldos buvo priimtos ir jiems buvo atleista. Umm Saliama  رضي الله عنها   paklausė, ar šios geros naujienos neturėtų būti tuoj pat perduotos? Pranašas صلى الله عليه وسلم  atsakė, jog netrikdys jų taip vėlai naktį.

Ryte, po Fadžr maldos, jis صلى الله عليه وسلم  pasiuntė jiems šią žinią ir pasveikino. Jie nesitvėrė iš džiaugsmo, o taip pat ir kiti pranašo صلى الله عليه وسلم  bendražygiai.

********************

Umm Saliamai  رضي الله عنها  teko privalumas  dalyvauti  daugybėje reikšmingų mūšių, vykusių nepaprastoje islamo istorijoje. Ji buvo su pranašu صلى الله عليه وسلم  per mūšius Bani Mustaliak, Ta'if, Khaibar, Hunain ir Mekos paėmime. Ji  رضي الله عنها   buvo tuo metu, kai buvo pasirašoma Hudaibos sutartis ar vykdoma Ridvān lojalumo priesaika.

Umm Saliama  رضي الله عنها  buvo labai apsišvietusi religiniuose reikaluose. Ji žinojo mintinai 387-nis pranašo صلى الله عليه وسلم  chadisus. Taip pat ji labai gerai išmanė subtilius islamiškos teisės dalykus, susijusius su globos santykiais žindyme ir skyrybose. Abdullah bin Abbas dažnai su ja pasitardavo  įvairiais šarijos klausimais.
Pranašo صلى الله عليه وسلم  Kompanionų vardų sąraše, kurių nuomonėmis yra legaliai remiamasi  teisės aspektuose, vyrauja ir Umm Saliamos  رضي الله عنها   vardas. Sekančiame pranašo صلى الله عليه وسلم  bendražygių sąrašę yra tie, kurie yra žinomi sugebėjimu išleisti verdiktus:

 1. Umm Sialama  رضي الله عنها.
 2. Anas bin Mialik  رضي الله عنه.
 3. Abu Sa'yd Khudri  رضي الله عنه.
 4. Abu Huraira  رضي الله عنه.
 5. Uthmān bin Affān  رضي الله عنه.
 6. Abdullah bin Amr bin Ās  رضي الله عنه.
 7. Abdullah bin Zubair  رضي الله عنه.
 8. Abu Mūsa Aš'ari  رضي الله عنه.
 9. Sa'd bin Abi Vakas  رضي الله عنه.
10. Salman Farsi  رضي الله عنه.
11. Džabir bin Abdullah  رضي الله عنه.
12. Mu'ād bin Džabal  رضي الله عنه.
13. Abu Bakr Siddyk  رضي الله عنه.
14. Talhah bin Ubaidullah  رضي الله عنه.
15. Zubair bin Avam  رضي الله عنه.
16. Abdur-Rahman bin Auf  رضي الله عنه.
17. Imran bin Husain  رضي الله عنه.
18. Ubadah bin Samit  رضي الله عنه.
19. Mu'āvijjah bin Abi Sufijan  رضي الله عنه.

Būtų sunku rasti prilygstančiųjų Umm Saliamai  رضي الله عنها  kalbos meistriškume, ji buvo labai iškalbinga. Kai ji kalbėdavo, jos žodžiai ir frazės būdavo labai  gerai parinktos ir ji tiksliai išreikšdavo perteiktą mintį. Jos rašytinė kalba buvo tinkama literatūriniams išsireiškimams. Daug pranašo صلى الله عليه وسلم  bendražygių ir pasekėjų užrašė perdavimus priskiriamus jai.

                                               ***************

Ji išgyveno iki solidaus 84 metų amžiaus ir mirė 62-aisiais metais po Hidžros. Savo gyvenimo metu, jai teko pamatyti Rašidų kalifato valdymą.
Zaineb bin Džahaš  رضي الله عنها   mirė pirmoji iš Tikinčiųjų Motinų tarpo, o Umm Saliama  رضي الله عنها  buvo paskutinioji. Tai atsitiko Jazyd bin Mu'āvijjos valdymo laikais. Ji buvo nuleista ilsėtis šalia kitų pranašo صلى الله عليه وسلم  žmonų, Džanatul Baki kapinėse.

"O tu, siela nusiraminusioji!
Grįžk pas savo Viešpatį patenkinta, ir tavo Viešpats patenkintas tavim. Įženk į Mano pagerbtų tarnų ratą, ir įženk į Mano Rojų!"(Koranas, 89:27-30)




Vertė sesuo Selma.
Koregavo Nora.

No comments:

Post a Comment