Pranašo Žmona Hafsa - Umar ibn al Khatab Duktė

Pagal knygą "Didingos Islamo Moterys", autoriaus Machmūd Achmed Ghadanfar, koreguota Šeicho Safiur-Rachman Al-Mubarakpuri

'' Vieną dieną Angelas Gabrielius aplankė Pranašą   ir perdavė jam a pie Hafsą:

           ' Ji dažnai pasninkauja ir meldžiasi , ir ji bus tavo žmona Rojuje taip pat'.''

                                                (Mustadrak Hakim 4/15)

Hafsah buvo Umar Faruk (Umar ibn al Khatab,antrasis kalyfas,po Pranašo  mirties) duktė ir dukterėčia kito žymaus Pranašo  bendražygio, Utman bin Mazūn, kuriam buvo pravesta laidotuvių malda paties pranašo saaw ir taip pat pats pranašas saaw jį  palaidojo Džanatul Baqi kapinėse- ir jam teko garbė būti pirmuoju sachabiu palaidotu šiose kapinėse. Jos dėdė iš tėvo pusės,Zaid bin Khatab,buvo musulmonų armijos generolas,žuvęs kankinio mirtim.Umar Farūk pripažino savo brolio pranašumą,kai jis pasakė,jog Zaid priėmė islamą anksčiau jo ir sulaukė kankinio mirties anksčiau jo. Abdullah bin Umar,kurį Pranašas  pavadino puikiu vyru,buvo jos brolis.

Hafsa buvo ypatingai religinga moteris,kuri paprastai praleisdavo dienas maldose ir pasninkavime. Ji puikiai rašė (tuomet nedaugelis tai sugebėjo), buvo iškalbinga ir atsidavusi islamo sekėja. Jos šeimoje buvo septyni Badr mūšio kariai:
jos tėvas -Umar bin Khattab, jos dėdė,iš tėvo pusės-Zaid bin Khatab, jos vyras- Khanees bin Hazafa, trys jos motinos broliai-Utham bin Mazūn, Qudamah bin Mazūn  ir Abdullah bin Mazūn, ir Sa'ib bin Abdullah bin Mazūn. Visi jie narsiai kovėsi Badr mūšyje vardan islamo ir Pranašas  pasakė,kad jie be abejo įžengs į Rojų.

Hafsah pasižymėjo tokiom kilniom savybėm ir geraširdiška prigimtim, jog Aiša yra pasakius, kad iš visų Pranašo žmonų, tik Hafsa galėjo su ja lygiuotis. Jos gyvenimas yra pavyzdys kitiems.

********

Penki metai prieš Pranašui  tampant Allah pasiuntiniu,vyko Kabos renovacija. Tuo metu kilo nesutarimu,kai atėjo laikas perkeltį Juodajį Akmenį į Kabą. Norinčių buvo daug, nes kiekvienas troško atlikti šį garbingą veiksmą. Todėl tarp genčių kilo nesutarimų. Galiausiai buvo nuspręsta,jog pirmas žmogus , kuris ryte įžengs į Allah Namą, galės perkelti Akmenį. Tai buvo Mohamed  , kuris tuo metu dar nebuvo Pranašas, tačiau nuo pat savo jaunystės metų buvo laikomas doru, sąžiningu ir išmintingu.
Taigi, kai jis įžengė pirmas, genčių vadai labai apsidžiaugė ir sutiko, kad jam teks ši garbė. Tačiau jis buvo per daug protingas ir nepriėmė skuboto sprendimo, kurio pasekmės galėjo ateityje sukelti nesutarimus tarp genčių. Jis paprašė atnešti didžiulę paklodę, padėjo Juodajį Akmenį į jos vidurį, tada paprašė visų genčių vadų palaikyti kiekvieną paklodės kampą ir pakėlus pernešti akmenį. Pakėlęs Juodąjį Akmenį Pranašas saaw įtvirtino jį į sienos nišą. Tai buvo labai paprastas ir talentingas sprendimas apie kurį visi kalbėjo.
Tuo pačiu metu kilmingojo kario Umar bin Khatab  šeimoj,kuris garsėjo savo kovinga dvasia, gimė mergaitė vardu Hafsa. Hafsa augo apsupta islamo dvasios, nes abu jos tėvai, jos dėdės ir tetos jau buvo priėmę naujajį tikėjimą.
Kai ji tapo pakankamai subrendusi, ji ištekėjo už Khanees bin Hazafa Sehmi. Pastarasis buvo įtakotas Abu Bakr Sadyk skleidžiamos dawos ir priėmė islamą.
Kai Kureišių lyderiai išgirdo,jog Khanees bin Hazafa tapo musulmonu, jie labai įniršo, todėl jam ėmė grėsti persekiojimai ir  kankinimai. Khanees bin Hazafa prisijungė prie pirmos grupės migrantų keliaujančių į Abisiniją. Tai buvo tuo metu,kai Pranašas  dar nebuvo pradėjęs mokinti naujokų atsivertusių į islamą. Khanees labai ilgėjosi Mekos, kurioje praleido savo vaikystę, jaunystę, todėl nusprendė sugrįžti.Vėliau jis susidūrė su negandomis, kurias patyrė naujos religijos sekėjai.
Po kurio laiko Pranašas  davė leidimą migruoti į Medina.Taigi Khanees pakluso šiam šaukimui ir migravo antrą kartą. Tuo metu jis buvo su savo žmona Hafsa. Medinoje jį svetingai priėmė Rafa'h bin Abdul Manzar  (vienas iš sachabių) ir apgyvendino savo namuose.

Kai Pranašas  persikėlė į Mediną, jis pirmiausia ėmėsi stiprinti draugiškus ryšius tarp migrantų ir juos priėmusių Medinos šeimininkų , Ansar (tai buvo nelengva,nes gentys prieš islamo atskleidimą ilgus metus kariavo tarpusavy).Taigi, Pranašas  išskyrė pavyzdžiu kitiems, Abu Abbas bin Džabyr Ansai ir Khanes bin Hazafa Sehmi, paskelbdamas juos islamo broliais. 
Jie abu buvo studentai-geriausios mokyklos-Pranašo mokyklos, ir abu buvo patyrę raiteliai mūšio lauke.

Abu sutuoktiniai, Khanees ir Hafsah mylėjo naująjį gyvenimą Medinoje. Hafsa rengdavo specialius susitikimus tam, kad įsimininti Korano ajas ir kada  jos būdavo apreikštos. Po to ji dėmesingai gilindavosi į ajatų reikšmę ir jų paaiškinimą. Jos vyras tuo metu entuziastingai ruošėsi Džihadui ir tobulino savo karinius sugebėjimus. Jis budriai stebėjo priešo judėjimą ir kiekvieną momentą buvo pasiruošęs sutikti juos akis į akį.
Mediną pasiekė naujienos, jog Mekos Kureišiai ruošiasi karui prieš musulmonus. Abu Džiahal prieš atakuodamas mažą musulmonų armiją, pasiekė Badr lygumą, ten įkūrė stovyklą trims die noms  paskerdė kupranugarius ir suruošė orgija su šokiais ir muzika prieš nušluojant mažą musulmonų kariuomenę .Jis tikėjo, jog jeigu žmonės išgirs apie jo didžiulę armiją, tai nei viena arabų gentis nedrįs jam priešintis. Netgi ir menką musulmonų armiją, išdrįsusią sukilti priešais jį, jis nusprendė pamokinti taip, kad jie niekada to nepamirštų. Tuo metu Pranašo  vadovaujama musulmonų armija taip pat pasiekė Badr vietovę ir netoliese įkūrė savo stovyklą prie vienintelio vandens šaltinio. Visa ką jie turėjo su savimi buvo stiprus tikėjimas Viešpačiu. Pasirodžius Abu Džahl su armija, Pranašas saaw meldėsi Visagaliui, kad jeigu ši jų mažoji armija bus sutriuškinta, nebeliks nei vieno iš jų, kurie šlovintų Jį (Allah). 

Khanees bin Hazafah, Umar Farūk ir Hafsos dėdės iš motinos ir tėvo pusės, jos pusbrolis, visi joe buvo dalis šio drąsaus būrio. Jos vyras buvo ryžtingai nusiteikęs laimėti mūšį Dievo malonei ir paleisti dulkėm Abu Džahal pajėgas. Musulmonai laimėjo, islamas triumfavo ir ši kova buvo pati įžymiausia  visoje istorijoje, nes maža prastai apsiginklavusi grupė žmonių laimėjo kovą prieš didelę ir gerai apsiginklavusią armiją.  Khanees bin Hazafah buvo rimtai sužeistas mūšyje. Pranašas pasiliko ten trims dienoms kol sužeistieji bus aprūpinti priežiūra ir po to jie leidosi atgal į Mediną.
Kai Hafsah išgirdo apie savo vyro herojiškus poelgius, ji labai apsidžiaugė, pašlovino jo narsą mūšyje, bet tuo pačiu ji supra to  kad jo sunki būklė reikalauja geriausios slaugos. Ji nelaukdama recitavo ajatą iš suros Al Anfal (8:10) ,kurios apreiškimas buvo susijęs su Badr mūšio įvykiais.
" Allah tai jums padarė tik gera žinia, kad jūsų širdys ilsėtųsi. Ir nėra pergalės, bet ji yra tik nuo Allah. Be abejo Allah yra Visagalis, Visa -Išmanantis." (8:10)

 Šie Allah žodžiai, žadantys pergalę, davė jai įkvėpimo ir ji laiminga toliau užsiėmė savo vyro slaugymu.

Po kelių dienų, jos vyras neatsigavęs nuo savo sužalojimų, prisijungė prie tų, kurie tapo apdovanoti amžinu gyvenimu. Kai Pranašas  sužinojo apie jo mirtį , jis surengė jo laidotuves Džanatul Baqi kapinėse, palaidojo jį šalia Hafsos dėdės, ir pats pravedė laidotuvių maldą.

Hafsah žinoma buvo palaužta sielvarto, tačiau būdama ištikima tikinčioji,ji pagarbiai pakluso Allah Valiai. Ji dar labiau atsidavė savo Kūrėjui ir dar daugiau nei anksčiau susikaupė ties maldom ir meditacijom. Tuo metu ji buvo vos dvidešimt vienerių metų amžiaus.

******************

Jos tėvui, Umar ibn al Khatab, buvo skaudu matyti savo dukrą tokioj būsenoj. Jos begarsė drąsa tokiom aplinkybėm, tylios maldos ir Korano studijos atspindėjo jos susitvardymą, dvasinį grožį ir nekaltumą, tačiau tai bylojo kartu ir liūdesį, kuris tapo dalimi jos gyvenimo.
Po gilių svarstymų Umar Faruk, nusprendė kreiptis į Uthman bin Affan, curio žmona Rukaija-Pranašo duktė, buvo nesenai mirusi. Jis manė, jog susijungdami , jie galės kartu palengvinti savo netekties skausmą. Taigi tai nusprendęs, jis nuėjo pas Uthman. Po oficialių pasisveikinimų ir užuojautos žodžių, dėl jo žmonos mirties, buvo paliesta jautri, Umar Faruk širdžiai tema. Išklausęs Uthman, jis nuleido akis ir kiek patylėjęs atsakė, jog jam reikia laiko apie tai pagalvoti.
Po keliu dienų, Umar Faruk sutiko ji ir paklausė apie savo pasiūlymą, tačiau Uthamn atsakė, jog dabar neplanuoja vesti.  Po šio atsakymo, Umar ibn al Khatab nuėjo pas Abu Bakr Siddyk ir  pasiūlė jam vesti savo dukterį. Tačiau jis taip pat nuleido žilgsnį ir nieko neatsakė.

Umar Faruk buvo labai nusiminęs ir susirūpinęs,kadangi abu vyrai arba vengė arba atsisakė vesti jo dukterį.  Su tokia nuotaika, jis nuėjo pas Pranašą  ir paaiškino savo nerimą ir susirūpinimą. Pranašas  šypsodamasis atsakė, jog jam nereikia jaudintis ir kad Allah rado jos dukrai geresnį vyrą nei Uthman ,o Uthman savo ruožtu irgi ras sau geresnę moterį nei Hafsa. Umar Faruk apsidžiaugė tai išgirdęs iš Pranašo  ,bet negalėjo suprasti, kas tas vyras galėtų būti.

Po kelių dienų Pranašas ištekino savo dukterį Umm Kulthom už Uthman. Umar Faruk suprato,  kad pirma pranašavimo dalis išsipildė, bet niekaip negalėjo rasti atsakymo į, koks vyras galėjo būti geresnis už Uthman.

Vieną dieną, Pranašas  pats pasipiršo jo dukrai Hafsai. Umar Faruk, negalėjo patikėti savo ausimis, jog jo dukrai bus suteikta garbė prisijungti prie kitų moterų, kurios buvo žinomos Tikinčiųjų Motinų vardais.
Aiša ir Sauda jau buvo Pranašo namų šeimos narėmis. Viskas atrodė per daug gerai, kad būtų tiesa.

Taigi Hafsah ištekėjo už Pranašo 3-iais metais po Hidžros, prieš Uhud mūšį. Ji buvo maždaug dvidešimt dviejų metų amžiaus.

Umar ibn al Khatab įspėjo savo dukterį, jog ji niekada nebandytų varžytis su Aiša, Pranašo  mylimiausia žmona ir kuri buvo geresnė už ją visais aspektais. Jis liepė jai nuoširdžiai ją gerbti ir gyventi laimingai būnant šios garbingos šeimos nare.

Po įvykusios santuokos, Abu Bakr Sadyk sutiko Umar ibn al Khatab ir pasakė jam tiesą, jog Pranašas  minėjo norėjęs vesti Hafsą, ir dėl tos priežasties jis tylėjo, nenorėdamas išduoti pasitikėjimo. Jeigu aplinkybės būtų buvusios kitokios, jis be abejonės džiaugsmingai būtų sutikęs priimti šį santuokos pasiūlymą. Umar Farūk parodė savo džiaugsmą recituodamas šias Korano ajas:
" Taip yra dėl Viešpaties Malonės išbandyti mane ar aš esu dėkingas ar nedėkingas. Ir tas, kuris yra dėkingas, iš tiesų, jo padėka yra pačiam sau, o kuris yra nedėkingas - yra prarandantis tik pats sau. Iš tikrųjų mano Viešpats yra Turtingas, Apdovanojantis." (Koranas, 27:40)

************

Užėmusi Tikinčiųjų Motinos vietą, Hafsa dar daugiau susikoncentravo ties savo religijos studijavimu. Ji įsimindavo skirtingus ajatus, kai jie būdavo apreikšti ir savo pokalbius su Pranašu, kurie būdavo vedami, norint geriau suprasti islamą. Dažniausiai ji diskutuodavo apie iškilusius  skirtingus Šarijos klausimus.

Džabyr bin Abdullah Ansari yra perdavęs įvykį, kurį jam perdavė Umm Mubašer. Ji, Hafsa ir Pranašas sėdėjo kartu ir kalbėjo tarpusavyje. Pranašas pasakė, jog visi žmonės, kurie buvo davę Hudaibyjos priesaiką po medžiu, įžengs į Rojų, ir ne į Pragarą. Hafsa paklausė, kaip tai gali būti. Pranašas supyko, tačiau Hafsa neatstojo ir parecitavo ajatą iš suros Mariam (Marija):
" Nėra nei vieno  iš jūsų, kurie neperžengs  Pragaro."(Koranas, 19:71).
Atsakydamas Pranašas parecitavo sekančią ają iš suros Mariam:
"Tada Mes išgelbėsim tuos, kurie bijojosi Allah ir buvo paklusnūs Jam. Ir Mes paliksim nusidėjėlius įklimpusius iki kelių Pragare. "(Koranas, 19:72).

Ši naujiena, apie Hafsos ginčijimąsį su Pranašu  pasklido po Medina. Tą dieną Pranašas buvo labai sunerimęs,ir kai Umar ibn Al Khatab apie tai išgirdo, jis ėmė bartį savo dukterį. Ji atsakė, jog Aiša irgi tokia pat maniera kalbėdavo su Pranašu  .Tai išgirdęs, jos tėvas ją vėl įspėjo nekonkuruoti su Aiša, nei mėgdžioti ją, nes kitaip ji prisišauks bėdos. 

Tarp visų Tikinčiųjų Motinų-Aiša, Umm Habibah, Sauda ir Hafsa, priklausė Kureišių genčiai. Kitos buvo atėjusios iš kitų įvairiausių genčių.

Kiekvieną dieną, po Asr maldos, Pranašas  aplankydavo trumpai visas žmonas ,apžiūrėdamas ar joms ko nors netrūksta. Tuo laiku, tai buvo nusistovėjusi tvarka ir kiekviena nekantriai laukdavo jo atvykimo. Keletą kartų atsitiko taip, jog jis ilgiau užtrukdavo pas Zaineb. Aišą ėmė tai slėgti ir ji pakalbėjo apie tai su Hafsa ir Sauda. Jos susitelkė kartu ir išsiaiškino, jog vienas giminaitis atsiuntė Zyneb specialaus medaus, kuriuo ji kasdien vaišindavo Pranašą. Tai buvo jo mėgstamiausias saldėsis ir jis uždelsdavo jos namuose mėgaudamasis juo.
Aiša taip mylėjo Pranašą  ,jog ji negalėjo tverti, jog jis pas ją ateitų vėliau. Dėl šitokio dėmesio stokos,  ji negalėjo su juo apie tai tiesiogiai kalbėti. Todėl ji pasitarė su kitom dviem-Hafsa ir Sauda-ir jos nusprendė, jog kai jis ateis pas kiekvieną iš jų, jos pasakys, kad jam iš burnos sklinda keistas kvapas.
Kai Pranašas išgirdo tą patį dalyką iš jų visų trijų, jis nusprendė, jog dėl to kaltas medus, kurį jis valgė ir nusprendė jo atsisakyti. Jeigu tai būtų nutikę eiliniam žmogui, tai nebūtų sukėlę panašių padarinių jo gyvenime, tačiau tai buvo paskutinis Allah Pasiuntinys  ir jo kiekvienas žodis, kiekvienas veiksmas lėmė Šarijos istatymą visiems laikams  visiems musulmonams. Taigi tai turėjo specialią reikšmę.
To pasekoj, Allah atsiuntė jam priekaištą suros At Tahrym ajate:
"O Pranaše, kodėl tu uždraudei sau tai , ką Allah tau leido, siekiant pamaloninti  savo žmonas? Ir Allah yra iš visų labiausiai atleidžiantis, labiausiai Maloningas" (Koranas, 66:1)

Tai atsitiko tuo pačiu metu, kai Pranašas patikėjo Hafsai paslaptį ir įspėjo ją niekam apie tai nesakyti. Tačiau ji papasakojo tai Aišai. Tada Allah atskleidė Pranašui apie tai kas įvyko,sekančios suros At Tahrym ajate:

"Ir kai Pranašas atskleidė slaptą dalyką vienai iš savo žmonų,  ji tai papasakojo. Ir Allah leido jam tai sužinoti; Jis pasakė dalį, o kitą paliko. Po to, kai jis jai pasakė apie tai, ji paklausė: "Kas tau tai sakė?" Jis atsakė: "Visą Žinantis, Visą Suprantantis man tai pasakė." (Koranas, 66:3)

9-ais metais po Hidžros, dauguma Arabijos pusiasalio buvo valdomas islamiško centro, įsikūrusio Medinoje. Aruodai buvo pilni ir visi turtingieji keliaudavo į šį centrą iš skirtingų Arabijos regionų. Dauguma Pranašo  žmonų, ankstesniais laikais buvo išaugintos prabangoj ,todėl matydamos prabangą, jos nusprendė turinčios teisę vėl ja mėgautis. Kai Umar ibn al Khatab tai išgirdo, jis labai nusiminė ir pasakė savo dukteriai Hafsai, jog jeigu jai ko nors reikia, ji turi prašyti savo tėvo ir nereikalauti to iš Pranašo . Jis tą patį patarė ir kitoms Tikinčiųjų Motinoms, nekelti reikalavimų Pranašui  .Umm Salamai nevisiškai tai patiko ir ji jautė, kad Umar ibn al Khatab turėjo įprotį kištis į kiekvieną reikalą. Todėl ji  jam nuoširdžiai pasakė, jog jis turi susilaikyti nuo kišimosi į Pranašo  žmonų reikalus.

Tai buvo tuo metu, kai Pranašas  nukrito nuo arklio ir buvo sužeistas. Matydamas visus šiuos įvykius, jis nuspręndė pasitraukti į nuošalę, užsidarydamas kambaruje virš Aišos kambario.

Visas miestas bruzėjo nuo paskalų ir veidmainiai ėmė skleisti kalbas, jog Pranašas  išsiskyrė su visom savo žmonom. Visi jo bendražygiai buvo sunerimę dėl šios situacijos, bet nei vienas neturėjo drąsos nueiti ir tiesiai pakalbėti su Pranašu  . Galiausiai Umar ibn al Khatab, kuris pasižymėjo savo tiesumu, nuėjo pas Pranašą  ir paklausė, ar visi pasklidę gandai buvo tiesa. Jam palengvėjo, kai Pranašas  tai paneigė. Tada jis paprašė ar galintis šia gerą žinią pranešti kitiems musulmonams. Gavęs leidimą, jis džiaugsmingai paskelbė bendruomenei, kad yra viskas gerai su Pranašo  šeimyna.

Visas miestas buvo apimtas palengvėjimo, jog Allah Pasiuntinys  bet kuriuo atveju nebuvo įžeistas. Praėjus 29 dienoms  jis nusileido į Aišos kambarį. Ši paklausė šypsodamasi , kodėl jis atėjo anksčiau nei praėjo mėnuo. Tada jis atsakė, jog dažniausiai mėnulio mėnuo susideda iš 29 dienų.

Hafsa pažadėjo savo tėvui, jog ji niekada daugiau neprašys pagerinti jos išlaikymą ir šio pažado ji laikėsi iki pat savo gyvenimo pabaigos.

*************

Hafsa mirė 41-mais  metais po Hidžros būdama 59 metų amžiaus. Tuo metu, kai ją ištiko mirtis, ji laikėsi pasninko. Laidotuves pravedė Medinos gubernatorius Marvan bin Hakam. Abu Huraira ir Abu Sa'yd al Khudri, žymieji Pranašo bendražygiai, buvo tarpe tų, kurie nunešė įkapes į Džanatul Baqi . Jos du broliai Abdull bin Umar ir Asim bin Umar paguldė ją švelniai į jos paskutinę poilsio vietą. Salem bin Abdullah, Abdur-Rahmen bin Abdullah ir Hamza bin Abdullah, visi Abdull bin Umar sūnūs, taip pat dalyvavo laidotuvėse.

Taigi dora ir išsimokslinusi rašytoja, kilnaus Korano recituotoja, kuri pašventė save nuo pat jaunystės maldoms, pasninkui ir meditacijai, pateko į istoriją. Ši aja iš suros Al Kamar perduoda taiklų apibūdinimą šiai didingai Tikinčiųjų Motinai:
" Iš tiesų, dievobaimingas bus pačiam vidury Sodų ir Upių (Rojuje). Teisybės vietoj, netoli Visagalio Valdovo."(Koranas, 54:54-55)

Vertimas darytas sesers Selmos ir koreguotas Noros.

Autentiškas šaltinis