Skyrius Nr. 30
Mylėti Vardan Allah عَزَّوَجَلَّ
وَمِنَ ٱلنَّاسِ مَن يَتَّخِذُ مِن دُونِ ٱللَّهِ أَندَادً۬ا يُحِبُّونَہُمۡ كَحُبِّ ٱللَّهِۖ وَٱلَّذِينَ ءَامَنُوٓاْ أَشَدُّ حُبًّ۬ا لِّلَّهِۗ وَلَوۡ يَرَى ٱلَّذِينَ ظَلَمُوٓاْ إِذۡ يَرَوۡنَ ٱلۡعَذَابَ أَنَّ ٱلۡقُوَّةَ لِلَّهِ جَمِيعً۬ا وَأَنَّ ٱللَّهَ شَدِيدُ ٱلۡعَذَابِ
- Tas, kuris skiria savo meilę kažkam kitam, kuri yra lygiavertė meilei Allah عَزَّوَجَلَّ, toks asmuo įvykdė didelį politeizmą, t.y. didis širkas.
- Kai, kurie politeistai galbūt labai myli Allah عَزَّوَجَلَّ, tačiau tokia jų meilė Viešpačiui عَزَّوَجَلَّ neduos jiems nieko, nebent jie nuoširdžiai ją skirs Jam Vienam.
قُلۡ إِن كَانَ ءَابَآؤُكُمۡ وَأَبۡنَآؤُڪُمۡ وَإِخۡوَٲنُكُمۡ وَأَزۡوَٲجُكُمۡ وَعَشِيرَتُكُمۡ وَأَمۡوَٲلٌ ٱقۡتَرَفۡتُمُوهَا وَتِجَـٰرَةٌ۬ تَخۡشَوۡنَ كَسَادَهَا وَمَسَـٰكِنُ تَرۡضَوۡنَهَآ أَحَبَّ إِلَيۡڪُم مِّنَ ٱللَّهِ وَرَسُولِهِۦ وَجِهَادٍ۬ فِى سَبِيلِهِۦ فَتَرَبَّصُواْ حَتَّىٰ يَأۡتِىَ ٱللَّهُ بِأَمۡرِهِۦۗ وَٱللَّهُ لَا يَہۡدِى ٱلۡقَوۡمَ ٱلۡفَـٰسِقِينَ
Kuomet Jis عَزَّوَجَلَّ įvykdys Savo sprendimą: Įvykdys bausmę.
- Mylėti Allah عَزَّوَجَلَّ ir tai, kas Jam عَزَّوَجَلَّ miela yra prievolė.
- Mylėti Pranašą صلى الله عليه وسلم yra prievolė.
- Ajate paminėtas grasinimas yra tiems, kas myli tuos aštuonis dalykus labiau nei savo religiją, islamą.
- Yra privaloma mylėti Pranašą صلى الله عليه وسلم ir ta meilė turi būti pirmiau meilės visiems kitiems mirtingiesiems.
- Garbinimo veiksmai yra reikalingi teisingo tikėjimo išugdymui. Kadangi, meilė yra garbinimo veiksmas, kuris eina per širdį, todėl tiems, kuriems Pranašas صلى الله عليه وسلم nėra labiau mylimas, nei paminėti anksčiau asmenys ar dalykai, jie nėra laikomi tikraisiais tikinčiaisiais.
- Nuoširdus ir teisingas tikėjimas daro įtaką tikinčiojo elgesiui.
- Neigimas paminėtame chadise -“Nei vienas iš jūsų neturėsite išbaigto tikėjimo po kol nemylėsite manęs labiau už savo tėvą, savo vaikus ir visą žmoniją” -nesąlygoja iškritimo iš islamo rėmų.
Anas رضي الله عنه perdavė nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم :
(Perduota Al-Bukchari ir Muslim)
1. Mylėti Allah ir Allah Pranašą صلى الله عليه وسلم labiau už savo artimuosius ir savo turtą.
2. Mylėti kitus žmones dėl to, kad jie tiki ir paklūsta Viešpačiui, ne dėl kažkokių kitų žemiškų reikalų.
3. Absoliučiai nekęsti netikėjimo iki tokio lygio, kaip kad būti įmestam į Pragarą.
- Tikrasis tikintysis nuoširdžiai myli Allah عَزَّوَجَلَّ ir rodo meilę pirmiausia Jam عَزَّوَجَلَّ.
- Asmuo įvykdęs visas tris sąlygas yra geresnis už tą, kuris jų neįvykdė, netgi jeigu pastarasis asmuo buvo netikintis ir priėmė islamą arba buvo nuodėmiautojas ir po to atgailavo už tą nuodėmę.
- Musulmonui yra privaloma nemėgti netikėjimo ir netikinčiųjų, kadangi reikia nekęsti netikėjimo ir kam jis būdingas (vardan Allah عَزَّوَجَلَّ).
“Tas, kuris myli vardan Allah عَزَّوَجَلَّ ir nekenčia vardan Allah عَزَّوَجَلَّ ir palaiko vardan Allah عَزَّوَجَلَّ ir rodo priešiškumą vardan Allah عَزَّوَجَلَّ , toks asmuo sulauks Allah عَزَّوَجَلَّ apsaugos. Ir bet kuris Allah tarnas nepatirs tikro religijos malonumo, netgi jeigu jis daug melsis ir daug pasninkaus, iki kol jis to nedarys Dievo labui. Šiandiena, dauguma žmonių palaiko santykius ir myli kitus siekdami naudos iš jų, tačiau visa tai jiems neduos nieko Teismo Dieną.” (Perduota Ibn Džarir)
Tai yra mylėti Allah عَزَّوَجَلَّ tarnus, kuriuos Allah Vعَزَّوَجَلَّ myli ir nekęsti Jo عَزَّوَجَلَّ priešų. Tokia meilė ir neapykanta turi būti išreikšta veiksmais paremtais parama tikriems tikintiesiems ir atsiskyrimu nuo netikinčiųjų. Be to, Ibn Abbas رضي الله عنه pabrėžė , kad asmuo neįgyvendinęs šių sąlygų nepatirs pasitenkinimo ir palaimos religijoje, netgi jeigu jis ir atliks daugybę garbinimo veiksmų. Jis رضي الله عنه taip pat pabrėžė, kad žmonės nusigręžė nuo tokio kilnaus elgesio kodo ir jo laikais, kuomet žmonės mylėjo ir nekentė dėl materialinės naudos. Jis رضي الله عنه taip pat paminėjo, kad tokio kilnaus elgesio nesilaikymas neduos jiems jokios naudos, bet tik žalą.
Ibn Abbas رضي الله عنه komentaras šios Korano ajos “…ir nutrauktos jiems yra giminystės sąsajos” (Koranas, Al Bakara: 166) reiškia meilės ryšius tarp žmonių, siekiant žemiškos naudos, kuri neduos naudos Prisikėlimo Dieną, kai mums labai reikės būti apdovanotiems už tokius santykius. Dėl šios priežasties žmonės atsiskirs vieni nuo kitų, kadangi jų santykiai (rodoma meilė) šioje žemėje nebuvo vardan Allah عَزَّوَجَلَّ.
Išvados:
- Ši tradicija parodo kokiais būdais asmuo gali pasiekti Allah عَزَّوَجَلَّ meilę, saugumą ir globą.
- Tai yra įrodymas, kad Allah عَزَّوَجَلَّ gali būti apibudinamas meilės atributu taip kaip atitinka Jo Didybę.
- Tai taip pat parodo troškimą ir iškilmingumą mylėti doruosius tikinčiuosius Viešpaties عَزَّوَجَلَّ labui ir priešų nekentimą Jo عَزَّوَجَلَّ labui. Šios dvi prielaidos negali būti išvengiamos, netgi jeigu asmuo atlieka gerus dorybingus darbus.
- Tai yra religinė prievolė palaikyti ir paremti tikinčiuosius ir rodyti priešiškumą netikintiesiems ir kovoti prieš juos (t.y. kviesti juos į tikėjimą ir išlikti ištikimiems tikinčiųjų atžvilgiu).
- Tie, kurie myli Viešpaties عَزَّوَجَلَّ labui ir nekenčia Viešpaties عَزَّوَجَلَّ labui, tie patirs palaimą ir pasitenkinimą savo tikėjime.
- Ši tradicija parodo, kad tai nėra pagirtina mylėti ar rodyti priešiškumą dėl žemiškosios naudos, nes tai tik pablogins mūsų pasėkmes Teismo Dieną.
Vertė Nora.
Allah تعالى sako:
“Tai yra tik Velnias, kuris tau sukelia baimę su savo bendražygiais (aulija). Tai nebijok jų, bet bijok Manęs, jeigu jūs iš tikrųjų esate tikintieji.” (Koranas, 3:175)
Velnias, kuris tau sukelia baimę su savo bendražygiais (aulija): Velnias sukelia įspūdį musulmonams, kad jo (velnio) pasekėjai yra galingi ir kad jie jų bijotų.
Bijok Manęs: Ne nepaklusk Man, t.y. paklusk Man.
Jeigu jūs iš tikrųjų esate tikintieji: Allah تعالى teigia, kad yra būtina turėti teisingą tikėjimą, kadangi tikėjimas sukelia baimę vardan Allah ne kaip niekas kitas.
Šioje ajoje, Allah تعالى teigia, kad Velnias taikosi sukelti baimę tikintiesiems per savo sąjungininkus ir bendražygius, tam kad tikintieji nekovotų prieš juos, nei kad jie lieptų jiems daryti gerus darbus ar draustų jiems atlikti blogus darbus. Be to, Allah تعالى mūms draudžia bijoti jų ir liepia mūms bijoti tik Jo Vieno عَزَّوَجَلَّ, nes tai yra tikrojo tikėjimo būtinybė. Kuo labiau stiprėja Dievo tarno tikėjimas, tuo mažiau jis bijo Velnio ir jo remėjų, ir atvirkščiai.
Allah تعالى sako:
“Yra žmonių, kurie sako, ‘Mes tikime Viešpačiu’, bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia, jie laiko šį išbandymą nuo žmonių kaip bausmę nuo Allah. Bet kuomet jie pasiekia pergalę su Allah valia, jie sako, ‘Be abejo, mes buvome su tavimi.’ Argi Allah nėra visa žinantis, kas yra Jo kūrinių krūtinėse (širdyse)? ” (Koranas, 29:10)
Kurie sako, ‘Mes tikime Viešpačiu’: Kurie teigia esant tikinčiaisiais, tačiau tai tik žodžiai.
Bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia: kuomet asmuo patiria žalą nuo tam tikrų žmonių dėl savo tikėjimo (islamo), jis laiko tą žalą baisiausia bausme, kuri ištiko jį dėl Allah valios ir jis atsisako dėl to islamo religijos, pasidaro apostatu. Apgailestingai, tokios klaidingos jo mintys priveda jį vengti žmonių keliamos žalos ir nukreipia jį būti priešpastatytam Allah bausmei dėl jo apostazės.
Mes buvome su tavimi: mes buvome tikintieji ir palaikėme (rėmėme) jus, todėl leiskite ir mums dalintis karo grobiu.
Argi Allah nėra visa žinantis, kas yra Jo kūrinių krūtinėse (širdyse): Be abejonės, Allah عَزَّوَجَلَّ yra žinoma viskas apie žmones, ar jie yra tikintieji ar apsimetėliai.
Šioje Korano ajoje Allah عَزَّوَجَلَّ kalba apie tuos žmones, kurie priima islamą (patampa musulmonais), tačiau nesiekia religijos žinojimo (mokslo), kuris juos padarytų tvirtus tikėjime. Kuomet tokie žmonės yra išbandomi tokiais išbandymais, kuriuos ištiko pranašus ir jų pasekėjus jų priešų rankose, jie palieka religiją ir sulygina šią laikiną bausmę nuo žmonių su amžina Dievo bausme, kurios tikinieji stengiasi išvengti. Atitinkamai, tokie žmonės stengiasi išvengti skriaudos iš Dievo priešų, paskelbdami, kad jie atsisako tikėjimo-religijos. Tokie žmonės panašūs į tuos, kurie bėga nuo intensyvaus karščio siekdami prieglobsčio Ugnyje. Kada Allah عَزَّوَجَلَّ paskiria pergalę tikriems tikintiesiems, tokie žmonės sako “Aš dalyvavau mūšyje”, t.y. leisk ir man pasiimti atitinkamos karo grobio dalies. Ajos gale Allah عَزَّوَجَلَّ pareiškia, kad Jis viską žino apie tą veidmainystę.
Ši aja parodo, kad bijoti žmonių keliamos žalos dėl jų tikėjimo Dievu yra baimė jiems vietoj baimės Allah عَزَّوَجَلَّ, kas sumažina jų tikėjimą.
Išvados:
Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
“Viešpaties mečetės turi būti prižiūrimos tų, kurie tiki Allah ir Paskutiniaja Diena ir, kurie reguliariai atlieka maldas ir duoda Zakaa (pašalpą) ir nieko nebijo išskyrus Allah, nes tikėtina, kad jie yra teisingame tikėjime.” (Koranas, 9:18)
Viešpaties mečetės turi būti prižiūrimos: Mečetės yra prižiūrimos ir išlaikomos per garbinimą ir paklusnumą Viešpačiui عَزَّوَجَلَّ.
Tų, kurie tiki Allah: Kurie išreiškia savo tikrąjį tikėjimą kartu paėmus: savo širdyje ir veiksmuose
Nieko nebijo išskyrus Allah عَزَّوَجَلَّ: ši baimė yra susijusi su garbinimo veiksmais, paklusnumu ir šlovinimu, nes natūralios baimės niekas negali išvengti, tokios kaip gyvenimiški įvykiai. Netgi ir tokiuose įvykiuose musulmonas turi bijoti Viešpaties skiriamos dieviškosios lemties ir Jo عَزَّوَجَلَّ sudėliotų įvykių.
Nes tikėtina, kad jie yra teisingame tikėjime: tikėtina, reiškia neabejotiną faktą.
Allah عَزَّوَجَلَّ šioje ajoje 9:18 paneigia politeistų moralinę mečetės priežiūrą, kuri susijusi su joje atliekamais garbinimo veiksmais. Allah عَزَّوَجَلَّ šia aja įrodo, kad mečetės turi būti išlaikomos per tikinčiųjų atliekamus šlovinimo veiksmus, kurie nuoširdžiai tiki Allah عَزَّوَجَلَّ ir kurie savo įsitikinimus išreiškia veiksmais. Tokie tikintieji atkakliai laikosi maldų ir jų privalomų stulpų, įsipareigojimų ir papildomų veiksmų. Be to, jie šelpia vargšus, ir išreiškia savo nuoširdžią baimę ir meilę vardan Allah تعالى vieno.
Ši aja pabrėžia, kad baimė yra garbinimo veiksmas, kuris turi būti tik vardan Allah تعالى vieno.
Išvados:
Abu Sa’id رضي الله عنه perdavė marfū chadise:
“Ženklas, nurodantis trūkumą tvirtam Tikėjimui, yra toks, kad asmuo siekia patenkinti žmones Viešpaties Rūstybės sąskaita, ir garbinti juos už suteiktas gėrybes, kurias paskyrė Allah, ir kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė. Viešpaties skiriamas išlaikymas nėra skiriamas dėl kažkieno noro, nei tam yra užkertamas kelias, jei kažkas to nenori.”
Tvirtam Tikėjimui: Idealiam, tobulam tikėjimui Viešpačiu عَزَّوَجَلَّ .
Asmuo siekia patenkinti žmones Viešpaties Rūstybės sąskaita: Tai yra siekia patenkinti žmones vietoj to, kad patenkintų savo Viešpatį عَزَّوَجَلَّ.
Ir garbinti juos už suteiktas gėrybes, kurias paskyrė Allah عَزَّوَجَلَّ : Priskirti dieviškąjį išlaikymą tiems žmonėms, kuriuos Allah عَزَّوَجَلَّ paskyrė kaip tarpininkus tarp jų ir Jo عَزَّوَجَلَّ, nepaisant Dovanojančiojo ir Paskiriančiojo.
Kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė: Tai yra, kritikuoti tuos žmones, kurie jiems nustoja tiekimą ar tai, ko jie prašo.
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم iliustruoja, kad musulmonai turėtų turėti stiprų pasikliovimą Viešpačiu عَزَّوَجَلَّ, pasitikėjimą Juo عَزَّوَجَلَّ ir tikėjimą, kad viskas vyksta Jo عَزَّوَجَلَّ nuožiūra ir Jo عَزَّوَجَلَّ valia. Musulmonui yra privaloma tikėti, kad Allah عَزَّوَجَلَّ nulemia visus rezultatus pagal savo valią, kad ir kaip asmuo stengtųsi pasiekti savo tikslo. Taip pat, jeigu Allah عَزَّوَجَلَّ nori, Jis gali užlaikyti ar nutraukti veiksmus ar reiškinius pasiekti kažkokiam tikslui ar rezultatui. Kitais žodžiais tariant, visi reikalai priklauso nuo Allah عَزَّوَجَلَّ valios. Jis عَزَّوَجَلَّ yra vienintelis vertas šlovės ištikus geriui ir blogiui. Iš tikro, Viešpaties عَزَّوَجَلَّ garbinimas ištikus blogiui parodo asmens tvirtą tikėjimo laipsnį. Kai kurie žmonės prisiriša visa širdimi prie turtingų ir įtakingų žmonių, tai kuomet jie gauna kažkokios naudos iš jų, tuomet jie juos giria, o kada tie žmonės nustoja jiems duoti naudos, tuomet jie juos nustoja girti ir pradeda kaltinti. Tokie žmonės turi spragų tvirtam tikėjimui ir jų pasitikėjimas Allah عَزَّوَجَلَّ yra defektinis, silpnas. Pranašas صلى الله عليه وسلم užbaigia panašiais žodžiais paminėtais pačioje pradžioje, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Vienintelis, kuris duoda ir neduoda remdamasis savo Valia ir Išmintimi, nepaisydamas kieno nors norų ar nenorų.
Šis chadisas imponuoja būtinybę skirti savo širdį prisirišimui prie Allah عَزَّوَجَلَّ vienintelio laikantis gėrio ir atsiribojant nuo blogio. Jame taip pat pabrėžiamas privalumas bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ Vienintelio. Taip pat jame įrodomas draudimas girti ar kaltinti žmones dėl to kas buvo iš jų gaunama ar ne.
Išvados:
A’iša رضي الله عنه perdavė:
“Aš girdėjau Allah Pasiuntinį صلى الله عليه وسلم sakant,”Jeigu kas nors siekia Viešpaties malonės žmonių pykčio sąskaita, Allah bus juo patenkintas ir Jis padarys tuos žmones patenkintais juo. Tačiau, jei kas nors siekia žmonių malonės Allah rūstybės sąskaita, Allah bus pasipiktinęs juo ir Jis padarys tuos žmones pasipiktinusius juo “.” (Ibn Hibban ir At-Tirmidhi-2416)
Šiuo chadisu Pranašas صلى الله عليه وسلم parodo kokiu būdu asmuo gali pasiekti Dievo palaimos ir pasitenkinimo iš žmonių taip pat, ir taip pat kokiu būdu yra sukeliamas nepasitenkinimas iš Allah عَزَّوَجَلَّ ir žmonių. Allah عَزَّوَجَلَّ visuomet paskiria tai kas yra gerai Jo عَزَّوَجَلَّ kūriniams, ir žmonės be abejonės patiria tą gėrį anksčiau ar vėliau. Tačiau, žmonių norai ir reikalavimai gali prieštarauti tam, ką Allah عَزَّوَجَلَّ paskyrė jų dabartinei ar vėlesniajai naudai, kadangi jiems nėra žinomos jų veiksmų pasėkmės, kuriuos įtakoja gyvenimiški faktoriai. Dėl to, tikrųjų tikinčiųjų stovis išsiskiria iš tų, kurių tikėjimas yra netvirtas; tikrasis tikintysis skiria pirmenybę įtikti Allah عَزَّوَجَلَّ negu kad žmogui, ir tvirtai laikosi įgyvendinti Allah عَزَّوَجَلَّ paliepimus nebijodamas susilaukti kaltinimų iš kritiko. Dėl šios priežasties, esant paklusniam ir įtinkančiam Viešpačiui عَزَّوَجَلَّ , Allah عَزَّوَجَلَّ pastoviai skiria jam pergalę prieš jo oponentus, Jis عَزَّوَجَلَّ sako:
“…Ir tas, kuris bijosi Allah - Jis duos jam išeitį.” (Koranas, 65:2)
Taigi, neturintis tvirto tikėjimo musulmonas pasirenka įtikti žmonėms siekdamas pasitenkinimo iš jų, o ne Allah عَزَّوَجَلَّ, ir siekia išpildyti žmonių troškimus, netgi jeigu jie yra ir priešingi Dievo nuostatoms. Tai yra faktas, kad toks asmuo bijosi žmonių labiau nei Allah عَزَّوَجَلَّ. Kadangi, tai yra jo tikslas, kuris motyvuoja jo elgesį, jam bus duota tai, kas yra priešingybė tam, ko jis troško. Todėl, tie, kurie jį gyrė pradės jį kaltinti, ir tie žmonės neduos jam jokios naudos prieš Allah عَزَّوَجَلَّ. Be to, toks asmuo tik kenkia pats sau ir taip pat tiems, per kuriuos jis siekia naudos nepaklusdamas Allah عَزَّوَجَلَّ.
Šis chadisas nurodo prievolę pirmiausia bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ ir įtikti Jam عَزَّوَجَلَّ ir siekti Jo عَزَّوَجَلَّ Malonės, o ne sukurtoms būtybėms.
Išvados:
Pabaiga.
Meilė, baimė ir viltis - visos šios trys širdies būsenos yra šlovinimo pagrindai tikėjime. Žmogus turi turėti pusiausvyrą tarp meilės, baimės ir vilties Allah عَزَّوَجَلَّ. Kuomet yra jaučiama tik meilė Viečpačiui, be jokios baimės, tuomet asmuo tikisi, kad jam viskas bus atleista ir jis nuodėmiaus neatgailaudamas. Kuomet yra jaučiama begalinė baimė Viešpačiui, tuomet asmuo praranda viltį, kad jam bus atleista ir jis neatgailauja, nes jis mano, kad jis prisirinko tiek daug nuodėmių, kad jis jau nebesitiki atleidimo ir praranda viltį, nebenori tapti geresniu ar liautis nuodėmiauti. Todėl asmuo turi jausti pausiausvyrą tarp meilės, baimės ir vilties.
Baimė (arab. Khauf) yra trijų tipų:
1. Pirmasis tipas. Tai yra baimė vardan netikrų dievybių (arab.taghūt), džinų, šventųjų, stabų, statulų, mirusiųjų asmenų ar tų asmenų kapų, ar šiaip baimė kažkokiam asmeniui. Kada yra bijoma, kad kažkokia dievybė ar asmuo gali pakenkti kažkokiam asmeniui, jeigu šis negarbins jos (dievybės) ar neaukos kažko jai ir t.t. Šią baimę sukelia velnias ir dėl to asmuo šlovina šias dievybes, vietoj to, kad šlovintų Allah عَزَّوَجَلَّ . Tokia baimė sąlygoja širk (politeistinius) veiksmus ir poelgius. Taigi, dėl tokios baimės, tokio asmens tauchydas anuliuojasi ir asmuo atsiduria už islamo ribų.
Pranašas Abraomas عليه السلام pasakė: “Aš nebijau to, ką jūs šlovinate kartu su Allah, nebent Allah trokštų to kažkiek.” Reiškia, kad kaip aš galiu bijoti to, ką jūs garbinate lygiagrečiai su Allah عَزَّوَجَلَّ, kuomet jūs nebijote paties Allah عَزَّوَجَلَّ ir gąsdinate mane su savo stabais (dievais). Tai yra Abraomo عليه السلام refutacija (paneigimas) jų neteisingam tikėjimui, jų neteisingiems įsitikinimams. Kas yra teisingesnis, aš - kuris garbinu Allah عَزَّوَجَلَّ, ar jūs - kurie garbinate stabus? Taigi, tie, kurie nesumaišo savo tyro tikėjimo su širku yra saugūs.
Hūd žmonės pasakė pranašui Hūd عليه السلام, kad jų dievai sukels jam kažkokią žalą, kuomet jis liepė jiems šlovinti Vieną Dievą عَزَّوَجَلَّ. Pranašas Hūd عليه السلام pasakė jiems tiesiai, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra jo liudininkas ir kad jis yra tik Allah عَزَّوَجَلَّ garbintojas, ir kad jie gali planuoti ir regzti kokį tik nori sąmokslą prieš jį. Kad jam visiškai pakanka Allah عَزَّوَجَلَّ, ir kad tik Jo Vieno reikia bijoti. Mes kalbame apie baimę šlovinime (khauf ibada). Žmonės bijo tai kas yra garbinama vietoje Allah عَزَّوَجَلَّ, t.y. džinų, kapų, mirusiųjų, statulų, kažko, kas yra kontroliuojama Allah عَزَّوَجَلَّ. Iš žmonių yra išviliojamas turtas per kapų ir statulų garbinimą. Jiems yra meluojama, kad jeigu jie neaukos pinigėlių ar kažkokio turto, jie nepriartės prie tos dievybės (ar šventojo) ir jis praras visą savo įgytą turtą ar jam bus nutrauktas tiekimas. Tokio tipo blogis visuomet egzistavo, tai nėra kažkas naujo. Tie, kurie tiki stipriai Allah عَزَّوَجَلَّ, jie nieko nebijo, bet tik Allah عَزَّوَجَلَّ Vienintelio. Jie sako: “Niekas mūms nenutiks, jeigu to nepanorės Allah عَزَّوَجَلَّ.”
Taip pat jau minėjome Korano ajoje (29:10)
“…bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia…”
Kuomet asmuo patiria žalą nuo tam tikrų žmonių dėl savo tikėjimo (islamo), jis laiko tą žalą baisiausia bausme, kuri ištiko jį dėl Allah عَزَّوَجَلَّ valios ir jis atsisako dėl to islamo religijos, pasidaro apostatu. Apgailestingai, tokios klaidingos jo mintys priveda jį vengti žmonių keliamos žalos ir nukreipia jį būti priešpastatytam Allah عَزَّوَجَلَّ bausmei dėl jo apostazės. Taigi, jo baimė žmonėms yra didesnė už baimę Allah عَزَّوَجَلَّ, kad jie net palieka islamą ir tampa apostatais-netikinčiaisiais. Tokia jų baimė yra išėjimo iš islamo rezultatas ir širk poelgis - didysis širkas, kurio Allah عَزَّوَجَلَّ neatleis, bet atleis visa tai, kas yra mažiau už tai. Taigi, darydamas didį širką asmuo atsiduria už islamo rėmų.
2. Antrasis tipas. Tai yra baimė kažkokioms būtybėms, kuomet ta baimė nesąlygoja didžiojo širko, tačiau sąlygoja mažąjį širką. Kuomet asmuo bijo kažkokių žmonių ar kažkokios jų žalos ir neatlieka privalomų garbinimo veiksmų. Nei jie kviečia į gėrį (religiją), nei jie draudžia blogį (tai kas yra draudžiama religijoje, ar nepageidaujama), nors jie pilnai gali tai daryti. Mes neturime omenyje tų asmenų, kurie neišmano šių dalykų ir nėra išprusę. Mes kalbame apie tuos, kurie tiksliai žino ir atskiria gėrį nuo blogio, bet nieko nesako, ir tyli. Allah تعالى juos teis Teismo Dieną, dėl to, kad jie žinojo, bet tylėjo. Ir jie atsakys, kad jie bijojo žmonių. Taigi toks elgesys yra priskiriamas mažajam širkui, bet toks elgesys (mažasis širk) neišmeta asmens iš islamo rėmų.
Duosime pavyzdį: tarkim, jūsų dukra nusprendžia nenešioti skarelės, kas yra garbinimo veiksmas, dėl baimės, kad žmonės jai reikš visokias pretenzijas ar net kels kažkokią fizinę žalą. Jūs kaip tėvai, nenorėsite tokių sunkumų savo dukrai ir sutiksite, kad ji gali nenešioti skaros viešumoje. Taigi tiek jūs, tiek dukra atlikote mažojo politeizmo poelgį, kadangi jūs visi labiau bijojote žmonių, nei Allah عَزَّوَجَلَّ, kuomet skaros nešiojimas yra privalomas garbinimo veiksmas. Tai yra mažasis širkas, bet dėl jo jūs neatsiduriate už islamo rėmų.
3. Trečiasis tipas. Tai yra baimė, kuri nesusijusi su garbinimu ir šlovinimu. Tai yra baimė užsigauti, ar baimė aukštumoms, ar vorams, ar gyvatėms, ar nusideginimui. Tai yra natūrali baimė, netgi sveika baimė. Kaip pavyzdį duosime atidarytą langą, kurį jūs uždarote, kad jūsų mažylis neiškristų pro jį.
Ši baimė yra nesusijusi su garbinimo veiksmais ir nesusijusi su jų atlikimu. Pranašas Mozė عليه السلام paliko miestą iš baimės (natūralios), kad jį sulaikys už netyčinę žmogžudystę, už kurią jis agailavo ir prašė Allah عَزَّوَجَلَّ atleidimo, ir jam buvo atleista.
(1) Murdžitai yra islamiška sekta, kuri laikosi įsitikinimų, kad nuodėmės nedaro žalos tikintiesiems ir kad geri darbai neduoda jiems jokios naudos. Jie nukreipia atliekančiųjų didžiasias nuodėmes teisti Viešpačiui aname gyvenime.
(2) Khavaridžai yra islamiška radikali sekta, kuri atsirado Ali Ibn Abu Talib رضي الله عنه valdymo laikais, kada jis buvo Kalyfu, ir jie nužudė jį رضي الله عنه. Šios sektos pasekėjai tiki, kad musulmonas atliekantis didžiąją nuodėmę yra netikintysis. Jie taip pat peikia ir šmeižia Pranašo صلى الله عليه وسلم Kompanionus ir laiko musulmonų kraują leistinu.
Skyrius Nr. 34
Skyrius Nr. 31
Baimė Vardan Allah
إِنَّمَا ذَٲلِكُمُ ٱلشَّيۡطَـٰنُ يُخَوِّفُ أَوۡلِيَآءَهُ ۥ فَلَا تَخَافُوهُمۡ وَخَافُونِ إِن كُنتُم مُّؤۡمِنِينَ
“Tai yra tik Velnias, kuris tau sukelia baimę su savo bendražygiais (aulija). Tai nebijok jų, bet bijok Manęs, jeigu jūs iš tikrųjų esate tikintieji.” (Koranas, 3:175)
- Baimė yra garbinimo veiksmas, kuris turi būti tik vardan Allah Vieno عَزَّوَجَلَّ.
- Bijoti kažko kito nei Allah عَزَّوَجَلَّ priveda prie politeizmo, pavyzdžiui kuomet yra bijoma, kad stabas ar taghūt (t.y. agresorius) gali pakenkti.
- Musulmonai yra perspėti dėl Velnio sąmokslo.
وَمِنَ ٱلنَّاسِ مَن يَقُولُ ءَامَنَّا بِٱللَّهِ فَإِذَآ أُوذِىَ فِى ٱللَّهِ جَعَلَ فِتۡنَةَ ٱلنَّاسِ كَعَذَابِ ٱللَّهِ وَلَٮِٕن جَآءَ نَصۡرٌ۬ مِّن رَّبِّكَ لَيَقُولُنَّ إِنَّا ڪُنَّا مَعَكُمۡۚ أَوَلَيۡسَ ٱللَّهُ بِأَعۡلَمَ بِمَا فِى صُدُورِ ٱلۡعَـٰلَمِينَ
“Yra žmonių, kurie sako, ‘Mes tikime Viešpačiu’, bet kuomet jiems kažkas blogo atsitinka su Allah Valia, jie laiko šį išbandymą nuo žmonių kaip bausmę nuo Allah. Bet kuomet jie pasiekia pergalę su Allah valia, jie sako, ‘Be abejo, mes buvome su tavimi.’ Argi Allah nėra visa žinantis, kas yra Jo kūrinių krūtinėse (širdyse)? ” (Koranas, 29:10)
Ši aja parodo, kad bijoti žmonių keliamos žalos dėl jų tikėjimo Dievu yra baimė jiems vietoj baimės Allah عَزَّوَجَلَّ, kas sumažina jų tikėjimą.
- Bijojimas žmonių keliamos žalos yra laikomas baime jiems vietoj Allah عَزَّوَجَلَّ.
- Tai yra privaloma pakęsti žalą vardan Allah عَزَّوَجَلَّ.
- Ši aja pažymi veidmainių silpną valią ir ryžtą.
- Ši aja įrodo, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Visa-Žinantis.
إِنَّمَا يَعۡمُرُ مَسَـٰجِدَ ٱللَّهِ مَنۡ ءَامَنَ بِٱللَّهِ وَٱلۡيَوۡمِ ٱلۡأَخِرِ وَأَقَامَ ٱلصَّلَوٰةَ وَءَاتَى ٱلزَّڪَوٰةَ وَلَمۡ يَخۡشَ إِلَّا ٱللَّهَۖ فَعَسَىٰٓ أُوْلَـٰٓٮِٕكَ أَن يَكُونُواْ مِنَ ٱلۡمُهۡتَدِينَ
“Viešpaties mečetės turi būti prižiūrimos tų, kurie tiki Allah ir Paskutiniaja Diena ir, kurie reguliariai atlieka maldas ir duoda Zakaa (pašalpą) ir nieko nebijo išskyrus Allah, nes tikėtina, kad jie yra teisingame tikėjime.” (Koranas, 9:18)
Ši aja pabrėžia, kad baimė yra garbinimo veiksmas, kuris turi būti tik vardan Allah تعالى vieno.
- Tai yra privaloma išreikšti nuoširdžią baimę tik vardan Allah تعالى.
- Politeistų geri darbai neduos jiems jokios naudos Anapus.
- Mečetės yra išlaikomos per tikinčiųjų gerus darbus ir paklusnumą Viešpačiui, nebutinai tai yra tik per patį pastatą.
- Ši aja skatina musulmonus palaikyti mečetes fiziškai ir morališkai.
“Ženklas, nurodantis trūkumą tvirtam Tikėjimui, yra toks, kad asmuo siekia patenkinti žmones Viešpaties Rūstybės sąskaita, ir garbinti juos už suteiktas gėrybes, kurias paskyrė Allah, ir kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė. Viešpaties skiriamas išlaikymas nėra skiriamas dėl kažkieno noro, nei tam yra užkertamas kelias, jei kažkas to nenori.”
Kritikuoti juos už tai, ko Allah jiems nepaskyrė: Tai yra, kritikuoti tuos žmones, kurie jiems nustoja tiekimą ar tai, ko jie prašo.
Šis chadisas imponuoja būtinybę skirti savo širdį prisirišimui prie Allah عَزَّوَجَلَّ vienintelio laikantis gėrio ir atsiribojant nuo blogio. Jame taip pat pabrėžiamas privalumas bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ Vienintelio. Taip pat jame įrodomas draudimas girti ar kaltinti žmones dėl to kas buvo iš jų gaunama ar ne.
- Tai yra privaloma pasikliauti Vieninteliu Allah عَزَّوَجَلَّ, bijoti Jo عَزَّوَجَلَّ ir prašyti Jo عَزَّوَجَلَّ išlaikymo, tiekimo, aprūpinimo viskuo.
- Šis chadisas įrodo, kad Allah عَزَّوَجَلَّ yra Paskirstytojas ir Planuotojas, viską Nulemiantis.
- Tai yra draudžiama prisirišti prie gyvenimiškų dalykų.
- Musulmono pareiga yra rinktis patenkinti savo Kūrėją عَزَّوَجَلَّ vietoj to, kad patenkinti Jo عَزَّوَجَلَّ kūrinius, sukurtas būtybes.
“Aš girdėjau Allah Pasiuntinį صلى الله عليه وسلم sakant,”Jeigu kas nors siekia Viešpaties malonės žmonių pykčio sąskaita, Allah bus juo patenkintas ir Jis padarys tuos žmones patenkintais juo. Tačiau, jei kas nors siekia žmonių malonės Allah rūstybės sąskaita, Allah bus pasipiktinęs juo ir Jis padarys tuos žmones pasipiktinusius juo “.” (Ibn Hibban ir At-Tirmidhi-2416)
وَمَن يَتَّقِ ٱللَّهَ يَجۡعَل لَّهُ ۥ مَخۡرَجً۬ا
“…Ir tas, kuris bijosi Allah - Jis duos jam išeitį.” (Koranas, 65:2)
Šis chadisas nurodo prievolę pirmiausia bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ ir įtikti Jam عَزَّوَجَلَّ ir siekti Jo عَزَّوَجَلَّ Malonės, o ne sukurtoms būtybėms.
- Tai yra privaloma bijoti Allah عَزَّوَجَلَّ ir patenkinti Jo عَزَّوَجَلَّ norus pirmiau būtybių.
- Šis chadisas pademonstruoja, kad bausmė ištiks tuos, kurie skiria pirmenybę tenkinti žmonių užgaidas siekiant iš jų pasitenkinimo jais, o ne Allah عَزَّوَجَلَّ .
- Pasitikėjimas ir pasikliovimas Juo عَزَّوَجَلَّ yra privalomas.
- Šis chadisas taip pat pademonstruoja malonius rezultatus, kuomet pirmenybė yra skiriama siekti Allah عَزَّوَجَلَّ Malonės, ir taip pat, kokios blogos pasėkmės ištinka tuos, kurie skiria pirmenybę tenkinti žmonių norus, siekiant jų malonės.
- Kiekvieno tarno (žmogaus) širdis yra absoliučiai kontroliuojama Viešpaties عَزَّوَجَلَّ .
Temos Papildymas
1. Pirmasis tipas. Tai yra baimė vardan netikrų dievybių (arab.taghūt), džinų, šventųjų, stabų, statulų, mirusiųjų asmenų ar tų asmenų kapų, ar šiaip baimė kažkokiam asmeniui. Kada yra bijoma, kad kažkokia dievybė ar asmuo gali pakenkti kažkokiam asmeniui, jeigu šis negarbins jos (dievybės) ar neaukos kažko jai ir t.t. Šią baimę sukelia velnias ir dėl to asmuo šlovina šias dievybes, vietoj to, kad šlovintų Allah عَزَّوَجَلَّ . Tokia baimė sąlygoja širk (politeistinius) veiksmus ir poelgius. Taigi, dėl tokios baimės, tokio asmens tauchydas anuliuojasi ir asmuo atsiduria už islamo ribų.
Pranašas Abraomas عليه السلام pasakė: “Aš nebijau to, ką jūs šlovinate kartu su Allah, nebent Allah trokštų to kažkiek.” Reiškia, kad kaip aš galiu bijoti to, ką jūs garbinate lygiagrečiai su Allah عَزَّوَجَلَّ, kuomet jūs nebijote paties Allah عَزَّوَجَلَّ ir gąsdinate mane su savo stabais (dievais). Tai yra Abraomo عليه السلام refutacija (paneigimas) jų neteisingam tikėjimui, jų neteisingiems įsitikinimams. Kas yra teisingesnis, aš - kuris garbinu Allah عَزَّوَجَلَّ, ar jūs - kurie garbinate stabus? Taigi, tie, kurie nesumaišo savo tyro tikėjimo su širku yra saugūs.
Ši baimė yra nesusijusi su garbinimo veiksmais ir nesusijusi su jų atlikimu. Pranašas Mozė عليه السلام paliko miestą iš baimės (natūralios), kad jį sulaikys už netyčinę žmogžudystę, už kurią jis agailavo ir prašė Allah عَزَّوَجَلَّ atleidimo, ir jam buvo atleista.
Skyrius Nr. 32
Pasikliovimas Viešpačiu الله
Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
“…ir pasikliaukite Allah, jei jūs esate tikintieji.” (Koranas, Al-Maidah: 23)
Šiame skyriuje autorius teigia, kad nuoširdus pasikliovimas yra religinė prievolė, kuri privalo būti skirta Vieninteliam Allah عَزَّوَجَلَّ, kadangi tai yra vienas iš geriausių atsidavimo veiksmų ir vienas iš aukščiausių pasiekiamų monoteizmo laipsnių.
Šioje eilutėje, Allah عَزَّوَجَلَّ teigia, kad Mozė عليه السلام (arab. Mūsa) įsakė savo žmonėms įžengti į Jaruzalės Šventąją Žemę, kurią Allah تعالى paskyrė jiems, ir nenusigręžti iš baimės kovoje su gigantais, kurie ten buvo apsigyvenę. Mozė عليه السلام skatino juos nebijoti kovojant su priešu ir pasikliauti Allah تعالى siekiant nugalėti juos, ir tikėti Allah تعالى pažadu, jei jie yra tikintieji.
- Pasikliovimas Allah yra atsidavimo veiksmas. Musulmonų pareiga yra pasikliauti Vieninteliu Allah تعالى, nes pasikliovimas kitais neįskaitant Jo (الله) yra laikomas politeistiniu poelgiu.
- Pasikliovimas Allah yra būtinas, kad asmens tikėjimas išliktų galiojantis; kuomet asmuo pasikliauna kitais nei Allah تعالى, jo tikėjimas patampa nuliu ir negaliojančiu.
Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
“Tikintieji yra tiktai tie, kuomet jiems yra paminėtas Allah, jų širdys patampa dievobaimingos, ir kuomet Jo eilutės yra recituojamos jiems, jos pakelia jų tikėjimą; ir jie pasikliauna savo Valdovu.” (Koranas, Al-Anfāl: 2)
- Pasikliauna savo Valdovu: Tiktai savo Valdovu ir nieku kitu.
- Jie pasikliauna: Jie pasikliauna Viešpaties Valia, bijosi tik Jo vieno, ir šaukiasi tik Jo ir nieko kito.
Allah عَزَّوَجَلَّ apibūdina tikruosius tikinčiuosius šiomis trejomis charakteristikomis:
- Kada jiems minimas Allah, jie patampa dievobaimingi, todėl jie laikosi Jo nurodymų ir atsiriboja nuo to, ką Jis jiems uždraudė.
- Jų tikėjimas pakylėja kuomet jie klausosi Korano recitavimo.
- Jie pasitiki Allah Valia ir pasikliauna Juo vienu.
Ši Korano eilutė nurodo, kad pasikliovimas Viešpačiu yra tipiškas tikrojo tikinčiojo bruožas.
Išvados:
- Musulmono legali prievolė pasikliauti Allah yra tipiška tikrojo tikinčiojo charakteristika.
- Tikėjimas gali padidėti arba sumažėti; jis padidėja su asmens paklusnumu Viešpačiui ir sumažėja dėl jo nuodėmių.
- Tikėjimas Viešpačiu reikalauja pasikliovimo Juo vienu.
- Paklusnumas ir nuolankumas Viešpačiui yra du tipiški bruožai būdingi tikrajam tikinčiajam.
Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
“O Pranaše, pakanka Viešpačio tau ir tiems tikintiesiems, kurie seka tavimi.” (Koranas, Al-Anfāl: 64)
Ir Allah عَزَّوَجَلَّ sako:
“Ir tas, kuris pasikliauna Viešpačiu, Jis yra pakankamas jam.” (Koranas, At-Talāk: 3)
Šiose dviejose eilutėse, Allah عَزَّوَجَلَّ informuoja Pranašą Muchammed صلى الله عليه وسلم ir jo tautą, kad Jis الله تعالى yra pakankamas Išlaikytojas ir Užtarėjas, todėl jiems yra nereikalinga kitų pagalba. Todėl, tikintieji turėtų pasikliauti tik Allah تعالى ir siekti tik Jo dosnumo. Taipogi, Allah تعالى nustatė atpildą už kiekvieną gerą darbą. Dėl šios priežasties, Jis skiria Savo išlaikymą (palaikymą) kaip atlygį už pasikliovimą Juo vienu, todėl priešas niekada nepridarys jam žalos.
Šie du ajatai įrodo, kad pasikliauti Allah تعالى yra prievolė, nes Jis عَزَّوَجَلَّ yra pakankamas tiems, kurie pasikliauna Juo.
Išvados:
- Pasikliovimas Viešpačiu yra prievolė, nes tai yra vienas iš didingiausių garbinimo veiksmų.
- Šios dvi Korano eilutės parodo pasikliovimo Viešpačiu privalumą ir naudą tiems, kurie pasikliauna Allah عَزَّوَجَلَّ, ir kad pasikliovimas Juo عَزَّوَجَلَّ yra vienas iš pagrindinių būdų gauti naudos ir išvengti žalos.
- Asmuo visada gauna atlygį priklausomai nuo jo darbų.
Ibn Abbas رضي الله عنه perdavė:
“Teiginį: ‘Pakankamas yra mums Allah ir Jis yra Pats Geriausias Reikalų Tvarkytojas’ sakė Abraomas, kuomet jis buvo įmestas į ugnį; ir Muchammedas, kada jie (veidmainiai) sakė: ‘Iš tikrųjų, žmonės susirinko prieš tave, todėl bijokis.’ Tačiau, tai dar labiau pakylėjo jų tikėjimą ir jie atsakė: ‘Pakankamas yra mums Allah ir Jis yra Pats Geriausias Reikalų Tvarkytojas’.(Koranas, Al-Imrān: 173)” [1]
[1] Perduota Al-Bukhari (4563 ir 4564) ir An-Nasa’i
Bendra Tradicijos Reikšmė
Šioje tradicijoje, Abdullah Ibn Abbas رضي الله عنه perduoda, kad šis didus teiginys ‘Pakankamas yra mums Allah ir Jis yra Pats Geriausias Reikalų Tvarkytojas’ buvo ištartas dviejų Allah تعالى draugų - Abraomo عليه السلام ir Muchammed صلى الله عليه وسلم; jie abu susidūrė su kritiškom situacijom pamokslaudami (propaguodami religiją) savo žmonėms. Kai Abraomas عليه السلام juos kvietė šlovinti Allah تعالى, jie atsisakė, todėl jis عليه السلام sunaikino jų stabus. Dėl šios priežasties, jo žmonės nusprendė atkeršyti jam عليه السلام. Todėl jie surinkę didelę krūvą malkų sukūrė laužą ir balistos pagalba įmetė jį į laužo vidurį ir tai tada jis عليه السلام ištarė prieš tai paminėtą teiginį. Dėl to, Allah paliepė ugniai sakydamas: “…būk šalta ir rami Abraomui.” (Koranas, Al-Anbija: 69). Panašiai, kuomet Kureišiai siuntė grasinančias žinutes Muchammedui صلى الله عليه وسلم ir Musulmonams, kad jie mobilizavo didelę armiją jų sunaikinimui, jis صلى الله عليه وسلم ištarė šį didingą teiginį ‘Pakankamas yra mums Allah ir Jis yra Pats Geriausias Reikalų Tvarkytojas’. Atsakydamas į tai Allah تعالى pasakė: “Todėl jie pargrįžo su Allah Malone nepaliesti jokio blogio (nesužaloti)…” (Koranas, Al-Imrān: 174)
Ši tradicija, dviejų pranašų ištartas didingas teiginys yra pamokantis, kaip pasitikėti Allah تعالى ir pasikliauti Juo Vienu. Todėl, musulmonai turėtų atkartoti šį teiginį sunkiu metu. Šis teiginys paženklina pasikliovimo būtinybę Viešpačiu prieš priešų atrėmimą ir jų machinacijas.
Išvados:
- Tradicija akcentuoja šio teiginio ‘Pakankamas yra mums Allah ir Jis yra Pats Geriausias Reikalų Tvarkytojas’ efektyvumą ir galią, ir kad musulmonai turėtų naudoti šį teiginį sunkiu metu.
- Tai taip pat pabrėžia tą faktą, kad pasikliovimas Allah تعالى yra vienas iš didžiųjų priežasčių susilaukti naudos ir išvengti blogio šiame gyvenime ir anapus.
- Tikėjimas gali padidėti arba sumažėti; jis padidėja, kai tarnas paklūsta Viešpačiui ir sumažėja dėl nuodėmiavimo.
- Gali būti, kad žmogus nekenčia tai, kas iš tikro jam yra gerai.
Papildoma medžiaga:
Skyrius Nr.33
Jaustis saugiam nuo Allah تعالى plano
Allah تعالى sako:
أَفَأَمِنُواْ مَڪۡرَ ٱللَّهِۚ فَلَا يَأۡمَنُ مَڪۡرَ ٱللَّهِ إِلَّا ٱلۡقَوۡمُ ٱلۡخَـٰسِرُونَ
“Ar jie jaučiasi saugūs nuo Allah plano? Nei vieni nesijaučia saugūs nuo Allah plano, išskyrus pasmerktuosius.’’ (Koranas, Al Araf: 99)
Ir Jis تعالى sako:
قَالَ وَمَن يَقۡنَطُ مِن رَّحۡمَةِ رَبِّهِۦۤ إِلَّا ٱلضَّآلُّونَ
“Ir kas netenka vilties Gailestingumui iš savo Valdovo, jei ne tie kurie pražūtyje?’’ (Koranas, Al-Hidžr: 56)
Šiame skyriuje, autorius detaliai išdėsto, kad šios dvi nuodėmės - būvimas saugiam nuo Allah plano ir vilties praradimas Allah gailestingumo atžvilgiu - yra vienos iš didžiausių nuodėmių, kadangi kiekviena iš jų pažeidžia monoteizmo tobulumą. Be to, autorius pabrėžia, kad tikinčiojo pareiga yra subalansuoti savo baimę ir viltį Allah atžvilgiu.
- Allah plano: Reiškia Allah تعالى skiriama malonė tiems, kurie yra nepaklusnūs; Jis taip pat pratęsia jiems jų gyvenimo trukmę, tada Jis تعالى, paskelbia jų lemtį amžinam pasmerkimui (prakeikimui).
- Pasmerktieji: Tie, kurie atlikdami nuodėmes veda save į pragaištį.
Bendras dviejų Korano eilučių paaiškinimas
Allah تعالى pavaizduoja būseną tų žmonių, kurie nepripažino Pranašų. Priežastis, dėl ko jie taip pasielgė buvo ta, kad jie jautiesi saugūs brisdami palaipsniui į amžiną Dievo prakeiksmą, ir jie Jo تعالى nebijojo. Todėl, jie nužengė per toli savo nepaklusnumu Jam ir nesitikėjo jokios Jo bausmės. Būtent tokia yra būsena tų, kuriems yra nulemtas pasmerkimas (prakeikimas).
Antroje eilutėje, Allah تعالى pasakoja istoriją apie savo artimą draugą Abraomą (Ibrahim) عليه السلام, kuomet angelai jam atnešė gerą žinią, kad jo žmona pagimdys pranašą Izaoką إسحاق (Ischāk) عليه السلام. Abraomas manė, kad jam buvo neįmanoma turėti sūnaus, jam esant tokio senyvo amžiaus, ir angelai jam tarė: “…nebūk iš tų, kurie praranda viltį.” (Koranas, Al-Hidžr: 55) Abraomas atsakė, kad jis nebuvo iš beviltiškųjų, ir tvirtino, kad jis tiktai buvo priblokštas tokia gera žinia.
Išvados:
- Pirmoji eilutė išreiškia perspėjimą prieš tą saugumo jausmą Allah plano atžvilgiu ir taipogi skelbia tai esant didele nuodėme.
- Antroji eilutė išreiškia perspėjimą prieš neviltį Dievo Gailestingumo atžvilgiu, ir taipogi skelbia tai esant didele nuodėme.
- Abidvi eilutės pabrėžia, kad tikinčiojo pareiga yra turėti pusiausvyrą tarp jo baimės ir vilties šlovinant Allah. Asmuo neturėtų priklausyti tik nuo vilties, todėl kad jis nesijaustų saugus nuo Allah plano, nei jis tik turėtų priklausyti nuo baimės iki tol, kol jis nebesitikės iš Jo Gailestingumo.
- Baimė ir viltis yra du širdies atsidavimo aktai, kuriuos tikintysis privalo tyrai skirti Allah, neturičiam lygiaverčių partnerių.
Ibn Abbas رضي الله عنه sakė:
“Allah Pasiuntinys صلى الله عليه وسلم buvo paklaustas apie didžiasias nuodėmes, tai jis صلى الله عليه وسلم atsakė: “Jos yra: lygiaverčių priskirimas Allah garbinime, nebesitikėti palengvėjimo iš Allah ir jautimasis saugiam nuo Allah plano.” (Šį chadisą perdavė Al-Bazzar ir At-Tabarāni, ir perdavėjų grandinė laikoma patikima)
Ibn Masūd رضي الله عنه sakė:
“Didžiosios nuodėmės yra asocijuoti kitus su Allah garbinime, jaustis saugiam nuo Allah plano, prarasti viltį Allah gailestingumui ir prarasti viltį susilaukti palengvėjimo iš Allah.” (Abdur-Razzak savo chadisų rinkinyje 0/459 Nr. 19701 ir At-Tabarani Al Mudžam Al-Kābir (9/156 Nr.8784). Al-Haitami pasakė savo Madžma Az-Zavād (1/104). Šis At-Tabarāni chadisas su patikima perdavėjų grandine)
- Didžioji nuodėmė: Tai nuodėmė, kurią atlikus, Allah yra paskyręs atlikėjui bausmę šiame gyvenime, arba Jis grasina nutrenkti jį į Pragarą, arba tai, kad jis susilauks Allah Prakeikimo ar Jo Rūstybės, arba paskelbs jį stokojančiu nuoširdaus tikėjimo Juo.
- Allah planas: Jo planas yra palaipsniui nuvesti nepaklusnųjį į amžinąją pragaištį, arba atimti iš jo prieš tai jam duotą tikėjimą.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم paryškina kai kurias iš didžiųjų nuodėmių:
Pirmiausia, tai asocijavimas kitų su Allah Jo viešpatavimu (Rububyja) arba Jo dieviškumu (Uliūhyja). Ši nuodėmė minima pirmoji, kadangi ji yra pati didžiausia.
Antra, prarasti viltį Allah gailestingumui ir nebesitikėti iš Jo palengvėjimo, tai yra nepasitikėjimas Allah ir neišmanymas to, kas liečia Jo didįjį Gailestingumą, kuris apima viską.
Trečia, jaustis saugiam nuo Allah تعالى plano; šioje situacijoje asmuo yra apdovanotas Allah تعالى gėrybėmis ir staiga, Allah تعالى paskelbia jam likimą amžinajam prakeiksmui.
Šis chadisas nemini visų didžiųjų nuodėmių, nes jų yra tiek daug. Iš tikro, jis išskiria pačias baisiausias iš jų, kurias Ibn Masūd رضي الله عنه pateikė iškart po chadisu.
Išvados:
- Tai yra draudžiama jaustis saugiam nuo Allah plano ir prarasti viltį Jo Gailestingumui. Šios dvi nuodėmės yra pačios baisiausios, kuri pirmoji iš jų yra atliekama Murdžitų (1) ir antroji yra atliekama Khavaridžų (2).
- Priskirimas lygiaverčių Viešpačiui الله yra pati baisiausia iš nuodėmių.
- Musulmonui reikia būti balanse tarp baimės ir vilties. Asmuo turėtų bijotis Allah neprarasdamas vilties Jo Gailestingumui ir tikėtis Jo Gailesčio nesijaučiant saugiu nuo Jo plano.
(2) Khavaridžai yra islamiška radikali sekta, kuri atsirado Ali Ibn Abu Talib رضي الله عنه valdymo laikais, kada jis buvo Kalyfu, ir jie nužudė jį رضي الله عنه. Šios sektos pasekėjai tiki, kad musulmonas atliekantis didžiąją nuodėmę yra netikintysis. Jie taip pat peikia ir šmeižia Pranašo صلى الله عليه وسلم Kompanionus ir laiko musulmonų kraują leistinu.
Papildoma medžiaga Anglų Kalba:
Skyrius Nr. 34
Tikėjimas ir Kantrybė su Allah Dekretu*
*Allah Dekretas: Allah nustatytas potvarkis, iš anksto nulemtas sprendimas, nuosprendis, nustatytas likimas, lemtis.
Allah تعالى sako:
﴾مَآ أَصَابَ مِن مُّصِيبَةٍ إِلَّا بِإِذۡنِ ٱللَّهِۗ وَمَن يُؤۡمِنۢ بِٱللَّهِ يَہۡدِ قَلۡبَهُ ۥۚ وَٱللَّهُ بِكُلِّ شَىۡءٍ عَلِيمٌ۬﴿
“…ir tas, kuris tiki Allah - Jis ves jo širdį tiesiu keliu…”
(Koranas, 64:11)
Alkamah رضي الله عنه sako:
“Ši eilutė apibūdina žmogų ištiktą bėdos, kuris tiki, kad jam tai nulėmė Allah, ir jis yra patenkintas tuo ir jis pasiduoda Jo Valiai.”
Alkamah رضي الله عنه (Perdavėjas)
Jo pilnas vardas yra Alkamah Ibn Kais Ibn Abdullah Ibn Alkamah. Jis gimė Pranašo صلى الله عليه وسلم gyvavimo laikais ir buvo vienas iš didžiai patikimų mokslininkų ir religijos tęsėjų iš Kompanionų tarpo. Jis mirė 60 A.H., mes meldžiame Allah būti jam gailestingu.
Šiame skyriuje, autorius pabrėžia, kad tai yra prievolė būti kantriam su Allah skirta lemtimi, ir draudimą būti nepatenkintam ja, kadangi toks nepasitenkinimas pažeidžia asmens tikėjimo tobulumą.
- Tikėjimas: Tai religijos paliudijimas tariant, tikint ta religija širdyje ir paverčiant tai, kuo yra tikima, fiziniu vaiksmu.
- Kantrybė: Susilaikyti nuo nepasitenkinimo Allah skirta lemtimi, ir liežuvio tvardymas nuo skundimosi arba nepasitenkinimo rodymas, taip pat savęs tramdymas nuo savižalos (tokios kaip savo žandų daužymas) ar drabužių draskymas nuo savo kūno kuomet ištinka didelė bėda.
- Ir tas, kuris tiki Allah: Kurie tiki, kad ištikusi juos bėda yra iš anksto nulemta Viešpačio, ir jis sako: “Mes priklausome Allah, ir pas Jį mes visi sugrįšime.”
{إنا لله وإنا إليه راجعون}
- Jis ves jo širdį tiesiu keliu: Allah veda tiesiu keliu tikinčiojo širdį, kuris yra kantrus nelaimėje.
Šioje eilutėje Allah تعالى teigia, kad jeigu bėdoje esantis asmuo pripažįsta savo lemtį (dekretą) būdamas kantrus ir jis tikisi dieviškojo atpildo, tikėdamas iš anksto Allah تعالى nulemtu likimu, Allah تعالى ves jo širdį tiesiu keliu ir kompensuos jam už bet kokį žemiškąjį praradimą. Dar daugiau, Allah تعالى jam gali skirti kažką kur kas geresnio nei tai, kas iš jo buvo paimta.
Ši Korano eilutė pateikia aiškų įrodymą apie privalumą būti kantriu esant skaudžiam išbandymui nulemtam Dievo عَزَّوَجَلَّ.
Išvados:
- Yra dideli privalumai už būvimą kantriam ištikus skaudžiam išbandymui nulemtam Dievo عَزَّوَجَلَّ.
- Žygdarbis (geras darbas) yra vienas iš tikėjimo sudedamųjų dalių.
- Kantrybės rodymas sunkiu metu sąlygoja tai, kad Dievas عَزَّوَجَلَّ pasirūpina to asamens širdimi.
- Vedimas tiesiu keliu yra vienas iš Allah تعالى apdovanojimų, kuriuos Jis skiria savo tarnams už kantrybę.
Abu Huraira رضي الله عنه perdavė Pranašą صلى الله عليه وسلم sakantį:
“Du dalykai yra randami tarp žmonių, kurie tolygūs netikėjimui: šmeižimas kieno nors kilmės ir nesiliaujantis raudojimas dėl numirusiojo (nesusitaikymas su mirusiojo mirtimi)” (Perduota Muslim (67))
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم akcentuoja dvi charakteristikas tolygias netikėjimui, kurios bus nesiliaujančios ir tipiškos žmonėms, t.y. šmeižimas kitų kilmės ir raudojimas dėl netekties kaip nesusitaikymo su Dieviškaja Lemtimi ženklas. Tačiau, jeigu asmuo nesielgia taip, kas tolygu netikėjimui, jis nėra laikomas netikinčiuoju iki kol jis neatliks veiksmo tolygaus netikėjimui realiai.
Šis chadisas pateikia įrodymą draudžiantį nesiliaujančiai raudoti netektyje, nes tai yra nekantrumo ženklas ir nesusitaikymo su likimu ženklas.
Išvados:
- Tai yra draudžiama nesiliaujamai raudoti numirėlio atžvilgiu, nes tai yra charakteristika tolygi netikėjimui ir ji laikoma didele nuodėme.
- Musulmonui privaloma būti kantriam nelaimėje, kadangi draudimas raudoti mirusiojo išreiškia būtinybę išlikti kantriu.
- Kai kurie veiksmai nusakantys netikėjimą neišveda asmens iš islamo rėmų.
- Tai yra draudžiama šmeižti kieno nors kilmę.
Ibn Masūd رضي الله عنه perdavė nuo Pranašo صلى الله عليه وسلم:
“Jis nėra vienas iš mūsų, kuris daužo sau per žandus, plėšia nuo savęs rūbus ir seka keliais ir tradicijomis būdingomis žmonėms, gyvenusiems prieš-islamiško tamsybės periodo laikais.” (Al-Bukchari (1294) ir Muslim (103))
- Jis nėra vienas iš mūsų: Ši frazė tarsi grasinimas ir tai nereiškia, kad asmuo, kuris daužo sau per žandus ir nusiplėšia rūbus ir seka prieš-ilsaminio periodo tradicijomis, yra netikintysis.
- seka keliais ir tradicijomis būdingomis žmonėms, gyvenusiems prieš-islamiško tamsybės periodo laikais: ši frazė taikoma tiems, kurie raudoja numirėlio ir šaukiasi sau pražūties.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم grasina tiems, kurie atlieka prieš tai paminėtas nuodėmes su drastiškomis pasėkmėmis. Kadangi, tokių veiksmų atlikimas sukelia tokią žalą:
Pirmoji, šie veiksmai atspindi kantrybės stokojimą ir nepasitenkinimą Dieviškuoju Dekretu. Antroji, asmuo žaloja save daužydamas sau per žandus. Trečioji, asmens nuosavybės aukojimas plėšant drabužius. Ketvirtoji, asmuo prakeikia save, ir užbaigiant, atliekant bet kurį iš šių nusižengimų sąlygoja skundimąsį prieš Allah تعالى.
Šis chadisas įrodo draudimą rodyti nepasitenkinimą Allah Dekretu, ar tai būtų atliekama žodžiais ar veiksmais. Ir taip pat įrodo, kad tokia praktika yra viena iš didžiųjų nuodėmių.
Išvados:
- Tai yra draudžiama rodyti nepasitenkinimą Allah Dekretu žodžiais ar veiksmais. Tokia praktika laikoma viena iš didžiųjų nuodėmių.
- Tai yra privaloma būti kantriam išbandymo metu.
- Musulmonų pareiga yra neimituoti žmonių, gyvenusių prieš-islaminiu laikotarpiu, nes nesutapatinti savęs su šiais žmonėmis yra tikslas, kurio liepė siekti Visa-Žinantis Istatymų-Leidėjas.
Anas رضي الله عنه perdavė, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
“Didžio išbandymo atlaikymas sąlygoja didį atpildą už tai (iš Allah تعالى); ir jeigu Allah تعالى, myli grupę žmonių, Jis juos išbando; kurie yra patenkinti tuo, jie bus verti Allah Pasitenkinimo jais, ir kurie nepatenkinti tuo, jie bus verti Allah Rūstybės.” (At-Tirmidhi 2398 ir Ibn Madžah 4021, At-Tirmidhi klasivikavo chasan chadisu)
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise, Pranašas صلى الله عليه وسلم teigia, kad musulmonas, ištiktas didelių sunkumų, susilaukia didžio atpildo iš Allah تعالى, būdamas kantriu ir tikėdamasis iš Jo atlygio už tai. Dar daugiau, Pranašas صلى الله عليه وسلم pabrėžia, kad kuomet Allah تعالى išbando savo tarną sunkumais ir kančiomis, tai yra ženklu, kad Allah تعالى jį myli. Todėl, jei musulmonas pasitiki Allah تعالى ir rodo pasitenkinimą Jo Dekretu tikėdamasis už tai atlygio, tada jis bus vertas pasitenkinimo ir atlygio iš Allah تعالى. Bet jeigu jis bus nepatenkintas ir nekantrus su Dieviškuoju Dekretu, jis bus vertas Allah تعالى rūstybės ir bausmės.
Šis chadisas parodo Dievo meilę tarnui ir paaiškina Jo užslėptą išmintį išbandant tarną įvairiais sunkumais.
Išvados:
- Išbandymai yra ženklu, kad Allah تعالى myli Savo tarną.
- Priskiriama Dievui meilė, pasitenkinimas ir nepasitenkinimas yra tokie, kokie prilygsta Jo Didybę ir jie negali būti prilyginami žmogui, jie skiriasi.
- Chadisas įrodo, kad Allah yra Visa-Išmanantis apie Savo veiksmus.
- Atpildas yra visada proporcingas atliktiems darbams.
- Musulmonai yra raginami būti kantriais išbandymuose ir sunkumuose.
- Yra galimybė, kad žmogus gali nekęsti tai, kas jam gerai.
Allah Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
“Kuomet Allah nori gėrio savo tarnui, Jis jam skiria bausmę (už atliktas nuodėmes) šiame gyvenime; bet jei Jis nori blogio Savo tarnui, Jis užlaiko bausmę jam už jo nuodėmes, iki kol jis ateis su tomis nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną (kad gautų atsiskaitymą proporcingą jo darbams).” (At-Tirmidhi 2398, Achmad 4/87, ir Al-Hākim 1/349)
Kadangi šis chadisas ir esantis prieš jį yra abu perduoti At-Tirmidhi su ta pačia perdavėjų grandine ir tuo pačiu Kompanionu (perdavėju), knygos autorius diskutuoja abu juos kaip vieną.
- Jis jam skiria bausmę (už atliktas nuodėmes) šiame gyvenime (dar prieš Teismo Dieną): Allah skiria tarnui kančias už jo padarytas nuodėmes, tai jis paliks šį gyvenimą be jokių nuodėmių.
- Iki kol jis ateis su tomis nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną (kad gautų atsiskaitymą proporcingą jo darbams): Nepaklusnieji Allah tarnai, kuriems Allah nori blogio, ateis Prisikėlimo dieną su visomis savo nuodėmėmis, kad jiems būtų atlyginta už tai bausme, kurios jie nusipelnė.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم teigia, kad vienas iš ženklų nurodančių Allah تعالى norą skirti gėrį savo tarnui yra nubausti jį už jo nuodėmes šiame gyvenime. Kuomet tarną ištinka ši žemiškoji bausmė, jis palieka šį gyvenimą be jokių nuodėmių, už kurias reiktų atsakyti Prisikėlimo Dieną. Papildomai, asmuo nubaustas šiame gyvenime gaus lengvą atsiskaitymą anapus. Jei Allah تعالى nenubaudžia savo tarno už savo nuodėmes šiame gyvenime, reiškia, kad Allah تعالى trokšta jam blogio Teismo Dieną. Todėl, Teismo Dieną toks tarnas gaus bausmę proporcingą savo (blogiems) darbams.
Šis chadisas ragina musulmonus būti kantriais išbandymuose ir kantriais su Dieviškaja Lemtimi (Jo Dekretu), nes šios manieros jiems yra gėris.
Išvados:
- Iš gerųjų ženklų, kurie nurodo gerą Allah تعالى intenciją Savo tarnui yra skirtos Jo kančios jam šiame gyvenime kaip atgaila už jo nuodėmes.
- Vienas iš ženklų, kad Allah تعالى trokšta blogio Savo tarnui yra tai, kad Jis تعالى nenubaudžia jo šiame gyvenime už jo blogus darbus, iki kol jis ateis su savo nuodėmėmis Prisikėlimo Dieną, gauti bausmę proporcingą jo blogiems darbams.
- Musulmonas turi baimintis gyvendamas besitęsiančiai gerai, tai galbūt ženklas, kad Allah تعالى jam nori blogio.
- Kuomet musulmonas yra nelaimėje ir kančioje, jis yra įspėjamas (ir jam yra primenama) gerai manyti apie Allah تعالى ir tikėtis iš Jo atpildo.
- Gali būti, kad žmogus nekenčia tai, kas jam gerai arba myli tai, kas jam blogai.
- Musulmonai yra raginami būti kantriais išbandymuose.
Papildoma medžiaga:
Išvertė : Nora Umm Youcef
Skyrius Nr. 35
Pasirodymas الرياء
Allah تعالى sako:
قُلۡ إِنَّمَآ أَنَا۟ بَشَرٌ۬ مِّثۡلُكُمۡ يُوحَىٰٓ إِلَىَّ أَنَّمَآ إِلَـٰهُكُمۡ إِلَـٰهٌ۬ وَٲحِدٌ۬ۖ فَمَن كَانَ يَرۡجُواْ لِقَآءَ رَبِّهِۦ فَلۡيَعۡمَلۡ عَمَلاً۬ صَـٰلِحً۬ا وَلَا يُشۡرِكۡ بِعِبَادَةِ رَبِّهِۦۤ أَحَدَۢا
“Sakyk, aš tik esu žmogus kaip ir tu, kuriam buvo atskleista, kad tavo dievas yra vienas Dievas. Tai, kuris tikisi susitikti savo Valdovą - lai daro jis teisingus darbus (veiksmus) ir nesusieja kitų su savo Valdovo garbinimu.” (Koranas, Al-Kaf: 110)
Kadangi pasirodymas الرياء sugriauna būtinas monoteizmui sąlygas ir paverčia gerus darbus (veiksmus) beverčiais ir negaliojančiais, autorius šiame skyriuje nori įspėti musulmonus ir priminti jiems apie tai.
Žodžių ir frazių reikšmės
- Sakyk: Allah تعالى kreipiasi į Pranašą صلى الله عليه وسلم paliepdamas jam prabilti į žmones.
- Aš tik esu žmogus kaip ir tu: Ne dievas ar antgamtiška būtybė.
- Kuris tikisi susitikti savo Valdovą: Bijosi Prisikėlimo Dienos ir ilgisi išvysti Allah تعالى tą dieną.
- Teisingus darbus: Geri darbai, kurie nuoširdžiai buvo atlikti Allah تعالى labui ir atitinkantys Šarijos teisę.
- Nesusieja kitų su savo Valdovo garbinimu: Laikosi atokiai nuo pasirodymo ir skiria Šarija-grįstus gerus darbus tiktai Allah تعالى .
Bendras Korano eilutės paaiškinimas
Šioje eilutėje, Allah تعالى liepia Pranašui صلى الله عليه وسلم informuoti žmones, kad jis صلى الله عليه وسلم yra eilinis žmogus kaip ir jie, neturintis nei vieno iš Viešpatavimo ar Dieviškumo atributų. Iš tikro, Pranašo Muchammad صلى الله عليه وسلم misija buvo perduoti tai, ką jam apreiškė Allah تعالى. Pats reikšmingiausias iš apreiškimų jam yra tas, kad Allah تعالى vienintelis yra vertas šlovinimo, ir kad yra draužiama asocijuoti (susieti) kitus kartu garbinime su Juo. Žmonės neišvengiamai sugrįš pas Allah تعالى Prisikėlimo Dieną. Todėl, kas tikisi būti išganytu (išgelbėtu) tą dieną, privalo nuolat atkakliai stengtis daryti gerus darbus (veiksmus), kurie atitinka Šariją ir yra pašvesti tiktai Allah تعالى labui.
Ši eilutė išreiškia Viešpaties paliepimą, kad Jo tarnas būtų nuoširdus garbindamas Allah تعالى. Nuoširdumas garbinime reikalauja vengti pasirodymo, kuris yra priskiriamas politeistiniam veiksmui.
Išvados:
- Religijos esmė yra skirti savo garbinimą tiktai Allah تعالى.
- Pasirodymas garbinime yra viena iš politeizmo rūšių.
- Politeistai įvykdo politeizmą susijusį su garbinimo reikalais.
- Žmonėms yra uždrausta garbinti kitus lygiagrečiai su Allah تعالى, ar tai būtų stabai, pranašai, šventieji ar kiti.
Abu Huraira رضي الله عنه perdavė, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
“Aukščiausiasis ir Palaimintasis Allah sakė: ‘Aš esu Vienintelis, kuriam niekad nebus reikalingas joks partneris (bendrininkas). Jeigu asmuo daro tai, kame jis susieja su Manimi kitus, Aš paliksiu jį tam, kurį jis susieja su Manimi.” [Muslim (2985), Ibn Madžah (4202), ir Ibn Khuzaimah (938)]
Žodžių ir frazių reikšmės
- Susieja su Manimi kitus: Skiria savo darbus (veiksmus) kitoms dievybėms nei Allah تعالى.
- Aš paliksiu jį tam, kurį jis susieja su Manimi: Allah تعالى nepriims jo darbų (veiksmų), ir paliks jį jo netikroms dievybėms (stabams).
Bendras Chadiso paaiškinimas
Tai yra “kudsi” (dieviškas) chadisas, nes Pranašas صلى الله عليه وسلم perduoda Allah Žodžius, Visagalio ir Šlovingojo. Pranašas صلى الله عليه وسلم sako, kad Allah تعالى atmeta bet kokį (gerą) darbą (garbinimo veiksmą), kuris skiriamas kitiems lygiagrečiai su Juo per pasirodymą ar panašiai. Iš tikrųjų, Allah تعالى priima veiksmus skiriamus tik Jam Vienam.
Šis chadisas pabrėžia, kad Allah تعالى nepripažįsta ir atmeta bet kokį veiksmą atliktą dėl pasirodymo arba kuris yra sugadintas bet kokiu kitu politeistiniu veiksmu.
Išvados:
- Musulmonai yra įpėjami nuo politeistinių veiksmų, kadangi jie padaro jų (garbinimo) veiksmus tokius, kurių Allah تعالى nepripažįsta ir atmeta.
- Tai yra pareiga ir prievolė nuoširdžia skirti garbinimo veiksmus Viešpačiui ir jie turi būti nesuteršti politeistiniais veiksmais.
- Šis chadisas įrodo, kad Allah تعالى yra Pats Save Išlaikantis,, Savimi Pasirūpinantis, Pakankamas.
- Šis chadisas taip pat įrodo, kad Viešpačiui būdinga kalba, kad Jis تعالى kalba.
Abu Sa’id رضي الله عنه perdavė:
“Allah Pasiuntinys sakė: ‘Ar galiu jums pasakyti, ko aš bijau jums labiau nei Anti-Kristaus (Dadžāl)?’ Jie (kompanionai) atsakė: ‘Taip, O Allah Pasiuntiny!’ Jis sakė: ‘Tai yra nematomas (užslėptas) politeizmas, tai yra, kada asmuo stovi maldoje ir pastebėjęs, kad kažkas jį stebi, jis pagražina savo maldą.” (Ibn Madžah (4204) ir Achmad Musnad’e (3/30)
Žodžių ir frazių reikšmės
- Anti-Kristaus (Dadžāl): Tai tas, kuris sukels didžiausią fitną (išbandymą) likus visai nedaug iki Prisikėlimo Dienos.
- Nematomas (užslėptas) politeizmas: Žodis “nematomas” stovi prieš žodį “politeizmas” ir reiškia, kad veiksmas iš išorės atrodo kaip kad skiriamas Viešpačiui, tačiau jis yra atliekamas kitoms dievybėms, nei Jam Vienam.
- Pagražina savo maldą: Reiškia, malda yra prailginama ir atliekama idealiai.
Bendras Chadiso paaiškinimas
Kuomet Kompanionai kalbėjo tarpusavyje apie Anti-Kristaus fitną (išbandymą) išreikšdami savo baimę, kurią sukėlė šis, jiems žinomas, ateities įvykis, Pranašas صلى الله عليه وسلم prisijungė prie jų pokalbio. Komentuodamas apie jų diskutuojamą temą, jis informavo juos apie reikalą, kuris jį صلى الله عليه وسلم baimino labiau nei Anti-Kristus; t.y. lygiaverčių priskyrimas Viešpačiui su intencija, kuri yra nematoma žmonėms. Tada jis صلى الله عليه وسلم paaiškino, kad tokio tipo atliekami politeistiniai veiksmai yra pritraukti žmones pagražinant tuos garbinimo veiksmus, kurie galbūt iš pradžių buvo skiriami Allah تعالى labui.
Šis chadisas paaiškina, kas yra pasirodymas ir įspėja prieš tokį veiksmą.
Išvados:
- Šis chadisas parodo Pranašo صلى الله عليه وسلم apgailestavimą ir susirūpinimą patariant savo ummai (tautai).
- Pasirodymas yra daug labiau žalingas dorybingiems žmonėms, nei Anti-Kristaus fitna (išbandymas).
- Musulmonai turi būti apdairūs pasirodymo atžvilgiu ar atžvilgiu bet kokiais kitais politeistiniais veiksmais.
Papildoma medžiaga Anglų Kalba:
Išvertė: Nora Umm Youcef
Skyrius Nr. 36
Politeistiniai veiksmai: Dorybingi veiksmai siekiant žemiškosios naudos
Allah تعالى sako:
مَن كَانَ يُرِيدُ ٱلۡحَيَوٰةَ ٱلدُّنۡيَا وَزِينَتَہَا نُوَفِّ إِلَيۡہِمۡ أَعۡمَـٰلَهُمۡ فِيہَا وَهُمۡ فِيہَا لَا يُبۡخَسُونَ (١٥) أُوْلَـٰٓٮِٕكَ ٱلَّذِينَ لَيۡسَ لَهُمۡ فِى ٱلۡأَخِرَةِ إِلَّا ٱلنَّارُۖ وَحَبِطَ مَا صَنَعُواْ فِيہَا وَبَـٰطِلٌ۬ مَّا ڪَانُواْ يَعۡمَلُونَ
“Tie, kurie trokšta šio gyvenimo ir jo gėrybių, Mes atlyginsime jiems už jų darbus jame (šiame gyvenime) nenuvertindami jų.
Jie yra tie, kurių anapus laukia niekas kitas, bet Pragaras. Ir ką jie darė nėra nieko verta ir neduos jiems jokios naudos.” (Koranas; Hud: 15-16)
Šiame skyriuje yra pabrėžiama, kad kuomet geri veiksmai (ar darbai) yra atliekami siekiant žemiškosios naudos, tai tokie veiksmai patampa politeistiniais. Šis politeistinis veiksmas sugadina monoteizmo tobulumą ir anuliuoja tuos gerus veiksmus (ar darbus). Šis skyrius skiriasi nuo prieš tai esančio skyriaus tuo, kad šiame skyriuje yra nagrinėjami veiksmai siekiant žemiškosios naudos, kai prieš tai esančiame skyriuje buvo nagrinėjami veiksmai siekiant garbės iš žmonių.
Žodžių ir frazių reikšmės
- Kurie trokšta šio gyvenimo ir jo gėrybių: Jie atlieka gerus darbus siekdami žemiškojo atpildo.
- Kurių anapus laukia niekas kitas, bet Pragaras: Kadangi viskas, ką jie darė buvo siekiant žemiškosios naudos.
- Ką jie darė nėra nieko verta: Pomirtiniame gyvenime šie žmonės negaus atpildo už savo gerus darbus, kadangi jie nesiekė atpildo iš Allah تعالى darydami juos (t.y. jų intencija darant šiuos darbus nebuvo vardan Allah تعالى).
Bendras šių dviejų Korano eilučių paaiškinimas
Aukščiausiasis Allah تعالى dėsto, kad asmuo, kuris prisirišęs prie šio gyvenimo, tarsi jis būtų jo pagrindinis tikslas ir jis siekia jo visuose savo veiksmuose, visiškai nesirūpindamas pomirtiniu gyvenimu, tai Allah تعالى jam atlygins už jo gerus darbus šiame gyvenime, jeigu Jis panorės. Allah تعالى sako:
مَّن كَانَ يُرِيدُ ٱلۡعَاجِلَةَ عَجَّلۡنَا لَهُ ۥ فِيهَا مَا نَشَآءُ لِمَن نُّرِيدُ ثُمَّ جَعَلۡنَا لَهُ ۥ جَهَنَّمَ يَصۡلَٮٰهَا مَذۡمُومً۬ا مَّدۡحُورً۬ا
“Tie, kurie siekia greitai praeinančio šio gyvenimo malonumo, Mes skirsime jam tai, ko jis trokšta, jei Mes panorėsim. Tačiau po to, Mes jam skirsime Pragarą; jis degs jame pažemintas ir atstumtas.” (Koranas, Al-Isrā : 18)
Taigi, aname gyvenime, toks asmuo neturės gerų darbų už kuriuos gautų atpildą.
Išvados:
- Politeizmo įvykdymas veiksmuose paverčia juos negaliojančiais, ir panašiai geri darbai yra nieko verti jeigu jais yra siekiama žemiškosios naudos.
- Galbūt Allah تعالى apdovanos netikinčiuosius ir siekiančiuosius žemiškos naudos už jų gerus darbus šiame gyvenime, tačiau gyvenime po mirties, jie neturės gerų darbų už kuriuos jiems būtų atlyginta.
- Musulmonai yra įspėjami nesiekti jokios žemiškos naudos darant gerus darbus vardan Allah تعالى.
- Musulmonai yra raginami siekti atpildo iš Allah تعالى pomirtiniame gyvenime už savo gerus darbus.
Abu Huraira رضي الله عنه perdavė, kad Pranašas صلى الله عليه وسلم sakė:
وَزَادَنَا عَمْرٌو قَالَ أَخْبَرَنَا عَبْدُ الرَّحْمَنِ بْنُ عَبْدِ اللَّهِ بْنِ دِينَارٍ، عَنْ أَبِيهِ، عَنْ أَبِي صَالِحٍ، عَنْ أَبِي هُرَيْرَةَ، عَنِ النَّبِيِّ صلى الله عليه وسلم قَالَ " تَعِسَ عَبْدُ الدِّينَارِ وَعَبْدُ الدِّرْهَمِ وَعَبْدُ الْخَمِيصَةِ، إِنْ أُعْطِيَ رَضِيَ، وَإِنْ لَمْ يُعْطَ سَخِطَ، تَعِسَ وَانْتَكَسَ، وَإِذَا شِيكَ فَلاَ انْتَقَشَ، طُوبَى لِعَبْدٍ آخِذٍ بِعِنَانِ فَرَسِهِ فِي سَبِيلِ اللَّهِ، أَشْعَثَ رَأْسُهُ مُغْبَرَّةٍ قَدَمَاهُ، إِنْ كَانَ فِي الْحِرَاسَةِ كَانَ فِي الْحِرَاسَةِ، وَإِنْ كَانَ فِي السَّاقَةِ كَانَ فِي السَّاقَةِ، إِنِ اسْتَأْذَنَ لَمْ يُؤْذَنْ لَهُ، وَإِنْ شَفَعَ لَمْ يُشَفَّعْ ". قَالَ أَبُو عَبْدِ اللَّهِ لَمْ يَرْفَعْهُ إِسْرَائِيلُ وَمُحَمَّدُ بْنُ جُحَادَةَ عَنْ أَبِي حَصِينٍ وَقَالَ تَعْسًا. كَأَنَّهُ يَقُولُ فَأَتْعَسَهُمُ اللَّهُ. طُوبَى فُعْلَى مِنْ كُلِّ شَىْءٍ طَيِّبٍ، وَهْىَ يَاءٌ حُوِّلَتْ إِلَى الْوَاوِ وَهْىَ مِنْ يَطِيبُ
“Pražūtis dinar’o ir dirham’o vergui, ir vergui apsiaustų, kurie yra iš šilko (ar vilnos) ir velveto. Jis yra patenkintas, kai šie dalykai jam yra duodami, ir jeigu ne, jis nepatenkintas. Pražūtis tokiam ir pažeminimas, ir jei jis įsidurtų su spygliu, lai jis neranda to, kuris jam jį ištrauktų. “Tsūbā (Rojus) yra tam, kuris įsikibęs savo arklio vadžių kovoja Viešpaties labui, kurio plaukai nesušukuoti ir pėdos padengtos žemėmis: jei jis paskirtas į avangardą, jis visiškai (tobulai) patenkintas savo paskirimu būti saugotoju (priekinėje kariuomenės dalyje), ir jei jis paskirtas galinėje kariuomenės dalyje (ariergarde), jis priima šią poziciją su pasitenkinimu; (jis yra toks paprastas ir nedviprasmiškas) - jei jis prašo leidimo ir jam nesuteikiamas leidimas, ir jei jis tarpininkauja ir jo tarpininkavimas nepripažįstamas.”
(Al Bukchari 2887)
Žodžių ir frazių reikšmės
- Tsūbā: Rojaus arba jame esančio medžio pavadinimas.
- Viešpaties labui: Kovojant prieš politeistus.
- Kurio plaukai nesušukuoti: Jis yra toks užsiėmęs kovodamas vardan Allah تعالى, kad jam nebelieka laiko susitepti plaukų aliejumi ar jų susišukuoti.
- Pėdos padengtos žemėmis: Čia parodomas kontrastas vaizdo tarp kovotojo vardan Allah تعالى ir asmens, kuris gyvena prabangiai.
- Jis prašo leidimo: Susitikti su vadovu, princu ir pan.
- Jam nesuteikiamas leidimas: Dėl jo nuolankaus (kuklaus) charakterio, žiūrint akimis tų, kurie valdžioje.
Bendras Chadiso Paaiškinimas
Šiame chadise Pranašas صلى الله عليه وسلم apibūdina dviejų asmenų stovį; pirmasis asmuo siekia pasaulietiškos naudos, kuomet antrasis siekia atpildo iš Allah تعالى pomirtiniame gyvenime. Todėl, pirmasis asmuo tarsi šio gyvenimo vergas, nes jis patenkintas, kai jis gauna tai, kas suteikia jam malonumą ir nepatenkintas kuomet negauna to. Pranašas صلى الله عليه وسلم meldžia Allah تعالى neišgelbėti tokio trokštančio malonumų vergo, kai jį ištinka neganda, nes tada, nei jis gaus ko trokšta, nei apsisaugos nuo tai, ko jis bijo. Toks asmuo yra savo geismų vergas ir jis nėra tikrasis Allah تعالى tarnas. Todėl, jis nenusipelno dieviškojo išganymo (išgelbėjimo). Priešingai, Pranašas صلى الله عليه وسلم iliustruoja charakteristikas tikrojo Allah تعالى tarno, kuris siekia Allah تعالى Malonės ir laikosi atokiai nuo tai, kas gali sukeltį Allah تعالى Rūstybę. Toks musulmonas kantriai atremia šio gyvenimo sunkumus ir nepasiduoda prabangai ir savo žemiškųjų užgaidų įgyvendinimui (patenkinimui). Ir priduriant, toks atsidavęs asmuo neatlieka savo garbinimo veiksmų tam, kad patrauktų kitus žmones žavėtis juo ir jį girti ar dėl prestižo (jų tarpe). Dėl jo nuoširdumo vardan Allah تعالى, jis bus įleistas į Rojų ar jam bus skirtas jame specialus medis.
Kol chadise yra smerkiama siekti žemiškos naudos per veiksmus, kurie nuspėjamai buvo skiriami Viešpačiui-Allah تعالى, jame taip pat yra giriami tie, kurie siekia atpildo iš Allah تعالى pomirtiniame gyvenime.
Išvados:
- Kol chadise yra smerkiami veiksmai siekiant žemiškos naudos, jame yra giriami tie, kurie atliekami siekiant atpildo iš Allah تعالى pomirtiniame gyvenime.
- Chadise išryškinama geroji ypatybė tokia kaip vidutinumas-paprastumas-kuklumas.
- Chadise taip pat tokia geroji ypatybė kaip kova vardan Allah تعالى.
- Kol gyvenimas prabangoje yra smerkiamas, daugybė charakteristikų tokių kaip galia ir stiprybė yra giriamos, nes tokios ypatybės padeda musulmonui kovoje vardan Allah تعالى.
Papildoma medžiaga:
No comments:
Post a Comment